Archive by Author

Tom Kha Kai – sriuba su kokoso pienu

22 Oct

Tom Kha Kai – sriuba su kokoso pienu

Viena iš MBA programos, kurią šiuo metu studijuoju, dalykų – asmeninė komunikacija. Mandrai skambantis pavadinimas slepia paprasčiausią iškalbos meno pamoką. Per ją, be to, kad klausome naudingų teorinių patarimų, privalome atlikti praktines užduotis. Pavyzdžiui, atsistoję prieš auditoriją pasakyti tam tikros trukmės kalbą anglų kalba. Negana to, kad kalbėti reikia prieš auditoriją, tave dar ir filmuoja. Po to visi smagiai žiūrime “filmukus” ir retas gali patikėti, kad taip kvailai elgiasi ir keistai kalba :) Iš pradžių atrodė, jog tai lengviausia ir įdomiausia paskaita. Bet po išbandymų viešomis kalbomis tai tapo tikrų tikriausiu košmaru. Ypač man, kuriai rašymas (net ir viešas! :) ) – kur kas mielesnis už viešą kalbėjimą :)

Ketvirtadieniais, kai sėdžiu ir zubrinu eilinį pasisakymą, o vien nuo minties, kad ir vėl teks save matyti slebizavojančią ekrane, išpila prakaitas, gaminti sudėtingus pietų patiekalus nėra nei laiko, nei noro, nei įkvėpimo. Sakyčiau, prapuola net apetitas :) Todėl geriausia išeitis visus šiuos trūkumus paversti privalumas – greitai pagaminamas patiekalas, kuriam sunku atsispirti. Žinoma, lenkiu link kažko iš tolimosios Azijos virtuvės… Šiandien mano pietūs buvo Tom Kha Kai – Tailandietiška sriuba su kokoso pienu ir vištiena.

Recepto ingredientai – vienai porcijai. Be to, ingredientų improvizacijos visada mielai priimtinos:) Šalia lietuviškų parašysiu ir angliškus pavadinimus, nes su mūsų tautiniais atitikmenimis bijau ką nors pripainioti :)

1 puodelis kokoso pieno (jei naudojate kokoso grietinėlę, praskieskite ją vandeniu 1:1)

1 stiebelis citrinžolės (lemongrass)- sutrintas ir perpjautas perpus (kai neturiu šviežios, naudoju “budinčią” – džiovintą)

1-2 juostelės galangal šaknies (nežinau kaip ji vadinasi lietuviškai)

2-3 laimo lapeliai (kafir lime) – suplėšyti į 4 dalis

2-3 maži čili pipirai, sutrinti (arba atitinkamai gabalėlis didelio čili pipiro, priklausomai nuo to, kaip aštriai mėgstate)

1/2 pomidoro, supjaustyto į kąsnio didumo gabalėlius

1-2 grybai, supjaustyti kąsnio didumo gabalėliais, arba kitos daržovės – šparaginės pupelės, kukurūzai ar kt.

1 mažas svogūnas, supjaustytas kąsnio didumo gabalėliais

50g žalios vištienos, supjaustytos gabalėliais (puikiai tinka krūtinėlė)

Pagardinimui – smulkintos kalendros ir svogūnų laiškai

1 šaukštelis cukraus

2 šaukšteliai žuvų padažo (fish sauce)

1 šaukštas laimo sulčių

Visus reikiamus ingredientus pasiruošiame iš anksto: susipjaustom, pasidedam padažus, nes sriuba išvirs per kelias minutes, tad viskas turi būti paruošta.

Kokoso pieną užverdame puode, įmetame citrinžolę, laimo lapus, galangal ir čili pipirus. Paviriname 2-3 minutes.

Sudedame vištieną, paverdame kol mėsa taps baltos spalvos.

Sudedame pomidorus, svogūnus ir grybus (ar kitas daržoves). Paverdame dar 2-3 minutes.

Suberiame cukrų, įpilame laimo sultis ir žuvies padažą. Paragaujame, ar nieko netrūksta. Išpilstome į lėkštes, pabarstome šviežiomis kalendromis ir svogūnų laiškais.

Cibulienė

18 Oct

Cibulienė

Perskaičiau parašytą šio įrašo pavadinimą ir susimąsčiau: o kodėl kai kurių patiekalų galūnės lietuvių kalboje yra identiškos ištekėjusių moterų pavardžių galūnėms?! Kiaušinienė, kopūstienė, cibulienė… Jei jau vedant paraleles tarp valgių ir pavardžių, kodėl, kažin, mėgiamas pusryčių patiekalas negalėtų vadintis “kiaušinevičiumi”, tradicinė sriuba – “kopūstėnu”? :) Turbūt reiks kreiptis į lietuvių kalbos komisiją, kad paaiškintų šį faktą:)

Cibulienė – tai patiekalas iš mano mamos valgių skrynios:) Kaip ir viskas tais laikais, patiekalai buvo paprasti iki skausmo… O cibulienės dėka, manau, mama mus su broliu pripratino valgyti svogūnus. Apie sodą, kurio visa širdimi nekenčiau, jau esu rašiusi ne kartą šiame blog’e. Bet tame sode būdavo, prisipažinsiu, ir gerų dalykų: pavyzdžiui, prisirpę raudonos braškės (pageidautina, jau nuskintos ir tvarkingai sudėtos į pintinę :) ), šviežios bulvytės ar šparaginės pupelės, krūmai aviečių (na gerai, šias ir pačiai nesunku nusiraškyti :) ), ir, žinoma, svogūnai. Kol svogūnų laiškeliai būdavo jauni, ploni ir trapūs, jie puikiai įsikomponuodavo salotų dubenyse. Bet kai užaugdavo dideli, stori, tada jie dažniausiai keliaudavo į pusrytinį patiekalą, kurį sutartinai vadindavome Cibuliene.

Žinau, kad Lietuvoje dabar anaiptol ne šviežių svogūnų laiškų metas, be to, neabejoju, kad kažką panašaus kiekvienas esate gaminęs. Tačiau kai apie cibulienę pasikalbėjau su savo vyru, pasirodo, kad mudu turime visiškai skirtingus to paties patiekalo pagaminimo būdus: maniškis – labiau moteriškas, lengvas, gaivus, jo variantas – sotesnis, nes vietoj kiaušinio turėtų būti dedamas gerai paskridintas lašinukas.

Šį savaitgalį turguje negalėjau praeiti pro pundus šviežių svogūnų laiškų ir prisiminiau šį paprastą iki kaulų smegenų rytinį patiekalą. Kartu su su jo skoniu grįžo patys šviesiausi prisiminimai apie vaikystę… Todėl nepykit, nusprendžiau įdėti jį į blog’ą :) Juk cibulienė  tikrai patenka į sveikų, lengvų, paprastu valgių sąrašą!

Reikės (2 žmonėms):

0,8-1 kg žalių svogūnų laiškų (ypač tinka peraugę)

1-2 kiaušinių

Aliejaus (sviesto, jei neskaičiuojate kalorijų :) )

Druskos, pipirų

Užrišame savo vyrui prijuostę, įteikiame jam peilį ir pristatome prie svogūnų laiškų pjaustymo :) Pačios išeiname į kitą kambarį gerti kavos (kad akys neašarotų, ir koks nors tušas nenubėgtų:)). Kai viskas supjaustyta, įkaitiname keptuvėje aliejų (sviestą, arba aliejų su šaukštu sviesto – tikrai skaniau :) ), suberiame svogūnus ir maišant troškiname, kol jie sukrenta, pasidaro minkštučiai ir gražiai žalsvi. Pabaigoje įmušam kiaušinį ir skubiai sumaišom, iškart nukeliam nuo ugnies. Man skanu, kai kiaušinio būna labai nedaug – kad vos vos pasidengtų žali laiškai. Pasūdome, pabarstome pipirais. Skanu su tamsia duona arba paskrudinta balta.

Žuvies diena

15 Oct

Žuvies diena

Berods žuvies diena sovietų laikais būdavo ketvirtadieniais? :) Mokykla tiesiog dvokdavo nuo žuvies kotletų (neįsivaizduoju iš ko juos gamindavo), o paprastai tą dieną eilių valgykloje nebūdavo :) Atrodytų, Lietuva, deklaruojanti save “jūrine” valstybe, turėtų ne vien didžiuotis savo pasiekimais buriavime, bet visų pirma būti verste užversta šviežia žuvimi. Deja… Visa Baltijoje ties mūsų krantais sugauta menkė keliauja kažkur į užsienį, o mes tenkinamės šaldytu pangasijumi, po poros metų stovėjimo apatiniuose Vietnamo šaldiklių stalčiuose atkeliavusiu į Maximą….

Mūsų su Dariumi žuvies diena – penktadienis. Nuo šio rudens iš esmės pasikeitęs mano gyvenimo ritmas dėl prasidėjusių studijų pakoregavo net mūsų valgiaraštį. Pasibaigus paskaitoms (statistikai…. brrrrrrr  :( ) lekiu į turgų tiesiai į žuvies skyrių, ir griebiu tai, kas tapo tos dienos laimikiu ir neatsidūrė kitų turgaus klientų krepšiuose. Paprastai tai būna dorada, nes jos pavadinimą žinau, žuvį atpažįstu iš tolo, ir esu ne kartą ją gaminusi. Bet šįkart nusipirkom kitokią žuvį. Neklauskit kaip ji vadinasi, nes hebraiškai nepakartosiu :) Tad vadinsiu ją tiesiog Žuvimi :) Be abejo, tai balta jūrinė sultinga žuvis su pelekais, žvynais ir galva su dantimis :) Žodžiu, košerinė :) (beje, tikiuosi, žinote, kas yra košerinė žuvis? Tai ta, kuri turi žvynus ir pelekus. Pati tipiškiausia – karpis. Jokie unguriai, krevetės ar dar kokie nors keisti padarai toroje nėra aprašyti, tad jie religingiems žydams – nevartotini).

Na tai va, parsinešiau savo Žuvį į namus, tiksliau, pardavėjas man ją išdarinėjo, išpjovė du filetukus, į kitą maišelį sudėjo ašaką ir galva (žuvies sultiniui), ir galvoju: “kaip gi man šį gėrį šiandien pasigaminti?” Galvojau galvojau, ir sugalvojau. O kadangi gavosi LABAI skanu, tai receptu dalinuosi ir su jumis. O pas mus greičiausiai toks žuvies paruošimo būdas pasikartos dar ne vieną penktadienį…

Tad dviejų žmonių vakarienei reikia:

1,2 kg žuvies, išpjautų dviejų file (tinka bet kokia balta jūrinė žuvis)

Marinatui:

3-5 česnako skiltelės, sutrintos arba smulkiai susmulkintos

1 šaukštas aliejaus

1 citrinos nutarkuotos žievelės

1/2 citrinos sulčių

1 kaupinas šaukštelis rupios jūros druskos

žiupsnelis juodųjų pipirų

žiupsnelis čili pipirų

žiupsnelis cumino

žiupsnelis saldžiosios paprikos miltelių

2-3 šaukštai kapotos šviežios kalendros

Žuvies file paklojame į skardą, oda į apačią. Iš visų suminėtų ingredienatų sumaišome marinatą ir juo ištepame žuvies file. Paliekame 0,5-1 valandai pasimarinuoti.

Skardą kišame į orkaitę, įkaitintą iki 180C, kepame 15-20 min.

Garnyrui:

1 saldžioji bulvė (batata) – jei neturite, naudokite 2-3 dideles morkas

2 vidutinio dydžio bulvės

1/4 saliero šaknies

1 vidutinis svogūnas

1/2 puodelio pieno (jei neskaičiuojate kalorijų – grietinėlės, bei sviesto pagardinimui).

Visas daržoves supjaustome į 4-6 dalis,  sudedame į puodą, įpilame vandens, kad apsemtų, įberiame šaukštelį rupios druskos. Užverdame, sumažiname ugnį ir verdame apie 15-20  minučių, kol daržovės suminkštės. Nupilame vandenį ir grūstuve sutriname košę. Įpilame pašildyto pieno (grietinėlės), išmaišome. Pabaigoje įmetame gabalėlį sviesto, išmaišome (ech, aš atsisakau šio žingsnio, nes jei galima suvalgyti mažiau kalorijų, tai aš renkuosi pastarąjį variantą. Bet sviestas TIKRAI priduoda daaaaaaaaaug gardumo….).

Kaip sakoma, nuo šaknų toli nepabėgsi… :) Tai šiandien pasireiškė salotose, kurias paruošiau vakarienei prie žuvies ir daržovių piure.

Kopūstų salotos su paprika ir žalumynais

1/2 galvos vidutinio dydžio kopūsto

1 raudonoji paprika

saujelė šviežių krapų

saujelė šviežių svogūnų laiškų

saujelė šviežių petražolių

Padažui:

1/2 citrinos sulčių (tos pačios, kuri liko nuo marinato žuviai)

2 šaukšteliai cukraus

1 šaukštelis druskos

šviežiai grūstų juodųjų pipirų

Alyvuogių aliejaus

Kopūstus supjaustome plonomis juostelėmis (oi kaip man šiame procese padeda mano pjaustyklė…), papriką – smulkiais kubeliais, susmulikiname žalumynus. Kopūstus sumaigome rankomis arba sudedame į dubenį, kurį galime sandariai uždengti, ir uždengtą dubenį purtom kiek galima smarkiau – taip išsiskiria kopūstų sultys, jie suminkštėja. Tai puikiausias būdas į procesą įtraukti prie televizoriaus besiilsintį vyrą arba vaiką, turintį jėgų arba energijos perteklių :) Sudedam paprikas, žalumynus, suberiam cukrų, druską, išspaudžiame citrinos sultis, viską išmaišome. Paragauname – gal ko nors trūksta? Skonis turi būti saldžiarūgštis, stiprus. Įpilame alyvuogių aliejaus, įberiame pipirų. Sumaišome.

Štai ir viskas. Keptos žuvies skonis maloniai nustebino: rūgštus ir sūrus marinatas labai dera tarpusavy, o česnakas ir kalendra, kaip ir liežuvį švelniai kandantis čili suteikia ryškesnio skonio patiekalui. Žuvis puikiai tinka su saldoka daržovių piure, o gaivios kopūstų salotos tarsi užbaigia skonio ratą. Baltas Souvignon – puikus pasirinkimas, idealiai derantis prie šios skonių gamos.

O jūs ar turite “žuvies dieną” savo valgiaraštyje? Kiek kartų per savaitę valgote žuvį?

Žaibiškos salotos su kepta vištiena

11 Oct

Žaibiškos salotos su kepta vištiena

Ne už kalnų laikas, kai savo blog’ą galėsiu pervadinti “Patiekalai per 5 minutes”. Arba “Kai nespėjau nueiti į parduotuvę”. Kas galėjo pagalvoti, kad studijos atims tiek laiko, kad maisto ruošimui liks tiek nedaug?… Na, blogiausiu atveju, šiame puslapyje pakabinsiu lentelę “uždaryta 1,5 metų”…

Nuoširdžiai tikiuosi, kad tokių kraštutinių priemonių neprireiks… Bet dėl visa pikto, jei ir jūs užsisukę savo veikloje, ir vakarienei pasigaminti turite tik 5 minutes, nepasiduokite pagundai staigiai užsitepti sumuštinį… Jei šaldytuve turite gabalėlį vištienos krūtinėlės ir žalių salotų gūžę (tai gali būti bet kokie jūsų mėgiami žalėsiai), manau, esate išgelbėti :) Apie tai, kad kiekviename šaldytuve privalo būti saldžiarūgščio čili padažo ir buteliukas teriaki, aš net neužsimenu:) Kaip ir apie svogūną, česnaką bei graikiškus riešutus:)

Pasiraitojam rankoves, nuspaudžiam chronometro mygtuką ir startuojam su žaibiškomis salotomis :)

Nulupame skiltelę česnako ir ją susmulkiname. Žiedeliais supjaustome raudonąjį svogūną (jei didelis, užteks pusės). Supjaustome salotų lapus ir padaliname juos į lėkštes.

Kol pjaustome salotas, įkaitiname keptuvėje šlakelį aliejaus. Suberiame česnaką, kai jis pakvimpa, sudedam kąsnio didumo gabalėliais supjaustytą vištienos krūtinėlę. Apkepinam, kol šiek tiek apskrinda, tada į keptuvę įberiam saują graikiškų riešutų. Viską minutėlę paskrudinam, o tada užpilam šaukštu teriaki padažo ir šlaku saldžiarūgščio čili padažo. Viską maišom, kol padažu aplimpa vištiena ir riešutai. Jei kepinys pradeda svilti, įpilam porą šaukštų vandens ir tada viską gražiai sumaišom.

Ant salotų lapų sudedam svogūnų žiedus, pašlakstom citrinos sultimis, užbarstom karštais vištienos gabaliukais ir kepintais riešutais, jei turime, pabarstome sezamu.

P.S. Valgymas į mano žadėtas 5 minutes neįeina:) Neskubėkite ir mėgaukitės!

Tempura Soba. Įvadas į japonų virtuvę

9 Oct

Tempura Soba. Įvadas į japonų virtuvę

Nuo spalio pradžios smarkiai pasikeitė mano grafikas: prasidėjo intensyvios studijos universitete. Todėl laiko mažiau liko ne tik rašymui blog’e, bet ir pačiam maisto gaminimui! Tikiuosi, mano nuolatiniai skaitytojai dėl to neliks alkani? :)

Meilę Azijos virtuvei deklaravau ne vieną kartą. O savo pastarąjį susižavėjimą japonų patiekalais taip pat esu ne kartą reiškusi šiame blog’e. Laukiu kol iš Amazon.com paštu ateis didžiulė knyga apie japonų virtuvę, o tada jau pasiraitosiu rankoves rimčiau. Šiuo metu subtilybių mokausi iš knygos pradedantiesiems, tad patiekalai nėra kokie nors labai rafinuoti ar reikalaujantys neįmanomų ingredientų ar kokių nors sudėtingų technikų. Tad jei ir jūs norite išmėginti savo jėgas, labai raginu tą padaryti pasigaminant šį nesudėtingą patiekalą – japonišką sriubą su soba makaronais (soba – tai grikių miltų makaronai, parduodami egzotiško maisto skyreliuose arba specializuotose parduotuvėse).

Kai aš nusprendžiau išbandyti savo jėgas japoniškuose patiekaluose, pirmas dalykas, kurį padariau, nusipirkau štai tokius ingredientus:

Dashi - japoniško sultinio granulės. jos gaminamos iš žuvies BONITO, kurioje daug vitaminų, baltymų.

Mirin - labai saldus, gintarinės spalvos ryžių vynas, naudojamas virimui. Jis turi šiek tiek alkoholio, bet šis ištirpsta verdant.

Miso pasta – fermentuota sojų pupelių pasta. Ją šaldytuve galima laikyti metus. Ji tinka ne tik miso sriubai.

Sojos padažas – reiktų rinktis japonišką variantą, kadangi kinų sojų padažas per saldus.

Ryžių actas – naudojamas daugiausiai sušių gamyboje.

Vasabi - pasta arba milteliai

Tempura Mix – milteliai, naudojami gaminant tempuros tešlą (sumaišomi su vandeniu ir kiaušiniu)

Makaronai Soba, Somen, Udon, Harusame, Chukasoba, Shirataki (aš iki šiol naudojau pirmus tris).

Štai ir viskas! Jei turite tokius bazinius ingredientus, galite drąsiai pasiraitoti rankoves ir imtis darbo. Siūlau išbandyti Tempura Soba sriubą. Nesunkus, bet sotus patiekalas pietums arba vakarienei.

2 didelėms porcijoms sriubos reikės:

100g Soba arba Udon makaronų

2 puodelių vandens

1/4 puodelio sojos padažo

1/4 puodelio mirin

1 šaukštelis dahi granulių

4 didelės krevetės, be lukštų, su uodegėle

4 žalios pupelių ankštys (tinka snieginės arba šparaginės)

2 gabaliukai paprikos

Žalių svogūnų laiškų

Tempurai reikės:

1 kiaušinio

1/2 puodelio šalto vandens

3-5 šaukštų tempura miltelių

2 šaukštų miltų

Aliejaus kepimui

Puode užverdame vandenį, jame išverdame makaronus, kaip nurodyta ant pakuotės (apie 5 minutes). Paragaujame, kad žinotume, jog jau išvirė. Nupilame vandenį, perliejame šaltu vandeniu, kad nesuliptų ir nustotų virti.

Puode sumaišome vandenį, sojos padažą, mirin ir dashi miltelius, užverdame. Nukeliame nuo ugnies

Sumaišome tempura tešlą: lengvai suplakame kiaušinį, įpilame vandenį ir įmaišome miltelius. Neplakame labai intensyviai, tiesiog sumaišome, kad gautųsi blynų tirštumo tešla. Įkaitiname aliejų. Į lėkštelę įdedame porą šaukštų miltų. Į miltus įvoliojame krevetes, nupurtome miltų perteklių, tada įdedame krevetes į tempuros tešlą ir atsargiai nuleidžiame krevetę į karštą aliejų. Verdame iš abiejų pusių, kol gražiai paruduos. Taip pat pagaminame ir daržovių tempurą: iš pradžių pavoliojame į miltus, paskui į tempura tešlą ir išverdame aliejuje.Ištrauktas iš aliejaus krevetes ir daržoves dedame ant popierinio rankšluosčio, kad susigertų aliejaus perteklius.

Pašildome makaronus, minutei juos įdedami į dantį vandenį, ir padaliname juos į du dubenėlius. Užverdame sojos, mirin ir dashi sultinį. Ant makaronų sudedame tempurą – krevetes ir daržoves – ir užpilame sultiniu. Pabarstome smulkintais svogūnų laiškais.

P.S. Kadangi labai mėgstu tempurą, aš paprastai į šią sriubą dar pridedu kelis šiaudelius morkų ar dar kitų daržovių – iš jų taip pat pagaminu tempurą, kaip aprašyta aukščiau. Kitu atveju lieka tempura tešlos ir man gaila ją išpilti. O tempura daržoves galima smagiai suvalgyti vienas, jei pasigaminote per daug, arba su padažu, kuris aprašytas mano ankstesniame įraše apie tempurą šiame blog’e.

Keptas viščiukas. Atgal į praeitį

3 Oct

Keptas viščiukas. Atgal į praeitį

Ar pamenate laikus, kai joks šventinis lietuviškas stalas neapsieidavo be iš anksto žinomų tradicinių patiekalų? Be visų mišrainių lemiamu momentu dažniausiai būdavo pateikiamas keptas viščiukas. Kas tais laikais terliodavosi išpjaustydamas krūtinėlės file ar dar sudėtingiau – blauzdelių mėsytę sultingiems kepsniukams ant laužo?… Viščiukas būdavo kepamas visas.

Kiekviena šeimininkė tikrai turėjo (turi?) savo “firminį” kepto viščiuko receptą. Mano namuose, kai tik ateidavo metas paukštienos kepiniui, iš anksto ištrintas druska, pipirais, česnakais ir kmynais viščiukas keliaudavo į orkaitę. Į jo vidų būdavo paprastai pridedama džiovintų slyvų, obuolių, kriaušių. Su keptu viščiuku dažniausiai būdavo pateikiamas morkų troškinys su žirneliais. Šitas priedas dažnai man būdavo gardesnis už pačią vištieną:) Žinoma, mano mama niekuomet negailėdavo sviesto ir grietinės troškiniui pagardinti, tad saldus užkandis tiesiog tirpdavo burnoje…

Mano anyta visuomet viščiuką kepdavo “pasodinusi” jį ant butelio :) Keptas viščiukas tuomet būdavo beveik kiekvieno savaitgalio pietums. Mano kartos šeimininkės turėtų gerai prisiminti šį kepimo metodą… Mėsa būdavo sultinga, o visi riebalai nutekėdavo į apačioje esančią skardą.

Ar jūs išlaikėte tradiciją kepti viščiuką orkaitėje? Šiais laikais, kai parduotuvėje galima nusipirkti gatavai apskrudintą mėsytę, aš iš tiesų retai imuosi tokio projekto. Nors Kalėdoms dažnai vietoj kalakuto kepu viščiuką pagal savo mamos receptą. Yra tekę skaityti receptus, kuriuose į viščiuko vidų patariama dėti visą svogūną, prikimšti virtomis kruopimis, ryžiais… Bet nesu to bandžiusi.

Užtai turiu vieną receptą, kurį išbandžiau, ir kuris tapo mano šeimos pageidavimų sąrašo vienu iš top’ų. Tai Oliverio pateiktas viščiuko kepimo būdas, kuomet į vidų dedama visa citrina, o paukštis pateikiamas su traškiomis keptomis bulvytėmis. Tikrai raginu išbandyti – pažadu, kad nenusivilsite:) Be to, patiekalui pasigaminti jums tereiks štai tokių visai kasdieniškų produktų:

1 viščiuko

1-2 kg nuskustų bulvių

1 didelės citrinos

1 galvutės česnako

Sauja šviežių čiobrelių

saujelė rozmarinų

Druskos, pipirų, aliejaus

Viščiuką iš vidaus ir iš išorės įtriname druska ir pipirais. Nepagailime druskos, nes ji susigers, ir tikrai nepersūdysite (na, jei tik nepanaudosite šiam reikalui viso kilogramo :) ). Geriausia, jei tą padarome iš anksto – minimum prieš kelias valandas, maksimum, iš vakaro.

Bulves supjaustome nedideliais gabaliukais (maždaug golfo kamuoliuko dydžio). Sudedame jas į verdantį pasūdytą vandenį kartu su citrina ir česnako skiltelėmis (nenuluptomis). Paverdame apie 8 minutes, nupilame vandenį.

Kai šiek tiek pravėsta, kad galima išlaikyti rankose, citriną atsargiai subadome apie 10 kartų – aš tą darau su mediniu iešmeliu kepsniukams. Iškart įdedame citriną į viščiuko vidų. Taip pat vidun sudedame česnako skilteles, ir visą saują čiobrelių. Guldome viščiuką ant skardos, apšlakstome aliejumi ir kišame į orkaitę, įkaitusią iki 190C. Kepame apie 45 minutes. Iškeliame viščiuką, į skardą sudedame apvirtas bulvytes, apibarstome jas rozmarinu, atgal į skardos centrą tarp bulvių dedame viščiuką (kita puse, kad apskrustų) ir dedame atgal į orkaitę dar 45 minutėms. Per tą laiką viščiukas turėtų būti iškepęs (pajudinkite šlaunelę – ji turėtų tiesiog nukristi nuo kaulo, o sultys turėtų būti skaidrios).

Pabaigoje, prieš pateikiant, į serviravimo lėkštę dedame viščiuką, apdedame jį bulvytėmis, iš vidaus ištraukiame citriną ir išspaudžiame jos sultis ant viščiuko viršaus, gražiai ta košele ištepam visą paviršių (likusią citriną išmetame). Taip pat išimame žoles (jas išmetame), česnakus – jais taip pat ištriname viščiuko viršų.

Bus tikrai nuostabus efektas, kai viščiukas ant stalo atkeliaus visas, nesupjaustytas. O tada tegul šeimos (arba stalo) galva imasi pjaustymo ir dalinimo į svečių lėkštes :)

Būtų įdomu sužinoti, kokiais būdais jūs kepate ir pateikiate viščiuką?

Gardūs užkandžiai. Kulinarinių blog’ų lobynas

30 Sep

Gardūs užkandžiai. Kulinarinių blog’ų lobynas

Prieš keletą dienų namuose ruošiau puotą dviženkliam skaičiui svečių. Kaip įprasta, sudarinėjant meniu daug laiko netenka sugaišti nusprendžiant koks bus desertas ar karštas patiekalas. Ieškant idėjų užkandžiams nutariau pasikliauti kulinariniais blogais.

Tik pradedantiesiems blog’ų gausa gali pasirodyti tarsi neįžengiamos džiunglės. Pamažu atsisijoja mėgiami ir patikimi, į kuriuos pažvilgčioju kaskart, kai tik turiu laiko. Vieni blog’ai neretai nuveda į kitus, kiti – priverčia surasti trečius… Vieni adresai iškart atsiduria “bookmarks” juostoje kompiuterio ekrano viršuje, kiti taip ir lieka tik prabėgomis peržvelgti…

Neįtikėtina, kiek minčių ir naujų idėjų galima atrasti blog’uose – dažnai ne profesionalų, o pasišventusių kulinarijos mėgėjų rašomuose dienoraščiuose. Su tomis naujomis mintimis ateina ir noras daug ką pakeisti savąjame… Bet šįkart norėčiau pasidalinti su jumis keliomis idėjomis kaip greitai, paprastai ir išradingai pasigaminti canape – vieno kąsnelio sumuštinukus, kurie ne tik labai gardūs, bet ir papuošia bet kokį stalą.

Šaldyta sluoksniuota tešla turėtų gulėti kiekvienos praktikuojančios šeimininkės šaldiklyje. Tikrai neverta kankintis ją gaminant pačioms, nes garantuotas tobulas rezultatas ir svarbiausia, greitis – tai tie du vektoriai, kurie net man, užkietėjusiai gaminių ruošimo “savomis rankomis” šalininkei, atrodo neginčijamai svarbūs. Taip pat įsitikinau, kad visai smagu spintelėje turėti ančiovių dėžutę. Ši pikantiška detalė, panaudota sėkmingai kepiniuose, pradžiugins ne vieną jūsų svečią. Tik nepadarykite taip, kaip mano dukra: ji su klasioku vienąkart sumanė išsikepti picą su ančioviais, ir pridėjo jų tiek, kad, aišku, picą teko išmesti… :(

Dar vienas dalykas, kuris praverčia žaidžiant su užkandžiais – tai karamelizuoti svogūnai. Tokius svogūnus kartais pasigaminu kaip priedą prie kokio nors karšto patiekalo. Bet atvėsinti jie tinka bet kokiam kontrastingų skonių gardėsiui pasigaminti.

Karamelizuoti svogūnai

1-2 galvos svogūnų, supjaustytos plonomis juostelėmis (pjaunam svogūną pusiau, o paskui pjaustom išilgai sluoksnelių)

2 kaupini šaukštai cukraus (geriausia – rudojo)

2 šaukštai balzamiko acto

Aliejaus

Žiupsnelis druskos

Svogūnus apkepiname įkaitintame aliejuje. Kai jie suminkštėja, apibarstome cukrumi, šiek tiek druskos (kad sustiprinti skonį), užpilam balzamiko actu, išmaišom. Įpilame porą šaukštų vandens, kad svogūnai gražiai troškintųsi šiame saldžiarūgščiame padaže. Kepiname ant nedidelės ugnies, kol skystis nugaruos ir svogūnai įgaus tamsiai rudą atspalvį (apie 20-25 min)

Na o dabar pristatau blogą, mano įkvėpėją ruošiant pastarąją kulinarinę fiestą: www.neringa-blogas.com. Pasisėmusi Neringos patirtimi, paruošiau tokius štai gardžius pyragaičius su ančioviais ir fetos sūriu bei figomis.

Pyragaičiai su ančioviais

Sluoksniuotos tešlos paplotį supjaustome norimo dydžio kvadratėliais (pvz., 3X3 cm). Į juos dedame po šaukštelį karamelizuotų svogūnų, pusę ančiovio, rikiuojame į pergamentiniu popieriumi išklotą kepimo skardą ir pašauname į orkaitę, įkaitintą iki 180C. Kepame kol gražiai pagels. Labai skanūs šilti, bet galima pateikti ir atvėsusius. Galima papuošti kaparėlio “uoga” arba kokio nors žalumyno šakele.

Pyragaičiai su figomis ir feta sūriu

Sluoksniuotos tešlos paplotį supjaustome apvaliais rutuliukais (man geriausia rutuliukų formavimui tinka brendžio taurė). Į viduriuką dedame po skiltelę figos ir gabalėlį feta sūrio. Jei neturite figų, galima naudoti kitokius vaisius – kriaušes, saldžias slyvas… Rikiuojame ant pergamentu išklotos skardos paviršiaus, dedame į orkaitę, kepame kol pagels.

Na o dabar – dėmesio! Neringos išradimas, vertas aplodismentų. Tai krepšeliai, kuriems nereikia jokios tešlos minkymo, o ant stalo jie atrodo tiesiog stulbinančiai. Be to, dėl skonio visada galite būti ramūs – sėkmė garantuota. Šie krepšeliai suformuoti iš paprasčiausios duonos, skirtos skrudinimu, riekelių. Procesas labai paprastas: apipjaustom duonos plutelę iš visų pusių, kočėlu iškočiojam duoną, kad liktų kuo plonesnė ir plokštesnė, kampus įpjauname įstrižai ir užlenkdami smailius kraštus formuojame “dubenėlį”. Jį dedame į keksiukų formą, ištepame vidinę pusę aliejumi ir kepame orkaitėje, kol parunda ir apskrunda (apie 15 min). Galite drąsiai išimti iš formelių, krepšelių forma laikysis patikimai. Na, o į vidų galima dėti ką tik turite: kombinuoti saldžius karamelizuotus svogūnus su parūkytu kumpiu, saulėje džiovintus pomidorus ar varškės kremą su česnakais, gal net pikantiškų salotų šaukštą. Lietuviškam stalui tiktų ir šaukštas tradicinės baltos mišrainės. Žodžiu, čia gali iki soties reikštis jūsų fantazija. Aš į krepšelius įdėjau Lobio – gruzinišką užkandėlę iš pupelių, graikiškų riešutų ir kalendrų (Lobio aprašytas mano blog’e anksčiau). Turiu pasakyt, kad šie krepšeliai nuo stalo išgaravo pirmieji.

Kadangi man ranka nekilo išmesti šviežutėlės forminės duonos plutelių, supjausčiau jas į kvadratėlius, apšlaksčiau aliejumi, apibarsčiau druska ir apskrudinau orkaitėje. Šie krutonai labai tiks pagardinti Cezario salotas arba įsiberti į trintą daržovių sriubą.

Linkiu sėkmės ne tik eksperimentuojant, skaniai maitinantis, bet ir nardant interneto platybėse bei ieškant genealių ir paprastų idėjų!

Vasabi salotos vegetarams

28 Sep

Vasabi salotos vegetarams

Turiu amžiną bėdą – nuolat šeimoje privalau gaminti po kelis patiekalus, nes visiems neįmanoma įtikti. Mano lengvi daržovių patiekalai ilgainiui ima ir atsibosta vyrukams, kuriems reikia rimtesnio maisto. Neretai jie be skrupulų prisipjausto į patiekalą dešros arba dar ko nors, ką “stipresnio” randa šaldytuve. Nors tai visiškai nesiderina su pradine mano sumanymo versija… Gerai, kad turiu tikrą draugę vegetariškoje virtuvėje – tai dukrą Rūtą. Su ja nėra bėdų – valgo viską. Tiesa, griežtai tik ne mėsą (ir net ne paukštieną).

Bet vakar atradau patiekalą, kuris pasotins net patį rimčiausią lietuvišką vyrą. Receptą išsikapsčiau viename veganų bloge, tad visi reikiami angliavandeniai ir baltymai čia tobulai subalansuoti, be to labai dera tarpusavy ir turi neįprastai egzotišką skonį. O jau sotumo jausmas – po vakarykštės vakarienės ryte pusryčių vos sutilpo jogurtukas 0%…

Tiesa, yra kelios sąlygos, kurias reikia apsvarstyti prieš pradedant šių salotų gamybą.

1. Ar mėgstate vasabį? Šito prieskonio yra daug. Bet man patiekalas tuo ir žavus.

2. Ar artimiausioje jūsų parduotuvėje yra humuso? Jį naudosime salotų padažui (dressingui). Žinoma, humusą nesunkiai galima pasigaminti, bet tada iškyla trečia sąlyga:

3. Ar turite tahini – sezamų pastos – būtino humuso ingrediento?

Kaip pasigaminti humusą parašysiu pabaigoje. O dabar dėmesio – Vasabi sakotos užkietėjusiems 4 vegetarams (arba pasiruošusiems bent trumpam tokiais tapti)

Žalumynai 4 asmenims (tie, kuriuos mėgstate arba turite)

1 morka, supjaustyta šiaudeliais

Aliejus

Nepilnas puodelis brokolių, paskirstytų mažais žiedeliais

1/3 puodelio migdolų drožlių

1 porcija Vasabi avinžirnių (žr. žemiau receptą)

1 porcija Vasabi padažo su avokadu (žr. receptą žemiau)

Šviežiai grūsti juodieji pipirai

Vasabi avinžirniams reikės:

1 puodelis virtų (konservuotų) avinžirnių, nusausintų

1 šaukštas aliejaus

1 šaukštelis vasabi miltelių

1 šaukštelis cukraus

1 šaukštas soja padažo

Vasabi padažui su avokadu reikės:

1 prinokęs minkštas avokadas

2 šaukšteliai baltojo vyno acto

3 šaukštai humuso

1 šaukštelis garstyčių

1/2 šaukštelio druskos

2 šaukšteliai vasabi

1/3 puodelio aliejaus

Pirmiausia pasigaminame padažą salotoms: avokadą sutriname iki vientisos masės (jei jis kietokas, teks panaudoti virtuvinę techniką), ir sumaišom jį su kitais ingredientais išskyrus alieju. Pačioje pabaigoje nuolat maišant supilam aliejų ir padažą padedam šaltai, kol prireiks gardinti salotas. Jis neatrodo labai “apetitnai”, bet nesijaudinkite, skonis atpirks nekokį vaizdą :)

Sausoje keptuvėje lengvai apskrudiname migdolus ir juos padedame į šoną. Toje pačioje keptuvėje įkaitinam šaukštą aliejaus ir jame paskrudinam brokolių žiedelius, kol jie kiek apskrus, bet bus ryškiai žali ir kieti, traškūs. Šiek tiek pasūdome, ir taip pat padedame į šalį.

Vėl į keptuvę įpilame aliejaus šaukštą, ir jame pakepiname avinžirnius. Jie šiek tiek lips prie keptuvės, bet nepergyvenkite. Kai iš visų pusių apskrus, apibarstome vasabi milteliais, cukrumi ir soda, ir iškart nukeliam nuo ugnies.

Dekoracijai atidedame ketvirtadalį morkų, migdolų ir avinžirnių. Dideliame dubenyje sumaišome salotas, brokolius, likusias  morkas, avinžirnius, migdolus ir užpilame padažu. Viską gerai išmaišome (geriausia tą daryti rankomis, prisiekiu :) ). Išdėliojame salotas į lėkštes, apibarstome migdolais, avinžirniais ir papuošiame morkomis.

Parašykite, ar patiko! :)

P.S. HUMUSAS (jei pasiryžtumėte jį pasigaminti)

100g nusausintų virtų avinžirnių (arba konservuotų)

3-6 šaukštai citrinos sulčių

2-3 česnako skiltelės, susmulkintos

150g tahini (sezamų pastos)

1 šaukštelis paprikos

Alyvuogių aliejaus

Visus ingredientus išskyrus aliejų sudedame į virtuvinį kombainą ir sumalam iki vientisos masės. Jei masė per tiršta, įpilam 3-6 šaukštus virinto vandens. Pagal skonį pasūdome, sudedame papriką. Tada maišant įpilame aliejaus (1-3 šaukštus).

Virgutės Cukinijų Pyragas

27 Sep

Virgutės Cukinijų Pyragas

Šitas cukinijų pyrago receptas atkeliavo iš mano geriausios draugės – Virgutės virtuvės. Labai daug apie pyragą buvau girdėjusi, nes ką tik juo pavaišindavo, visi svečiai paskui aikčiodavo, kaip skanu. Virgutė pradinį receptą modifikavo keletą kartų, vis tobulino, keitė, ir sako, kad dviejų vienodų rezultatų išgauti taip ir nepavyko. Todėl ir jūs galite improvizuoti į sveikatą :)

Mano manymu didžiausia pyrago sėkmė ir gardumas – jo apačia, iškepta iš ruginių miltų. Traškus ir tamsus pagrindas turi tokį specifiškai gerą skonį, kad mano šeima sugriaužė viską iki paskutinio trupinėlio:) Mes pyragą valgėme su žaliomis salotomis, bet jis puikiai tinka vienas, kaip puikus užkandis prie vyno taurės. Būtinai pabandykite.

Pyrago pagrindui:

250g rupių ruginių miltų

1 kiaušinio trynys

100g margarino

1 šaukštelis druskos

2-4 šaukštai vandens

Įdarui:

800g cukinijų

4 česnako skiltelės

2 dideli svogūnai

aliejaus

2 šaukštai kapotų prieskonių (petražolių, kalendrų, raudonėlių, dašio… kokius mėgstate arba kokius turite)

Užpilui:

3 kiaušiniai + 1 likęs baltymas

100g grietinės

Pabarstymui:

100g rupių ruginių miltų

4-5 šaukštai tarkuoto geltono sūrio arba gabalėlis šalto margarino

Iš tešlai skirtų produktų išminkome tešlą, ją iškočiojam ir įtiesiam į pyrago formą. Pašaunam į 200C karščio orkaitę ir kepam 15 minučių.

Supjaustom svogūnus, česnakus, cukinijas juostelėmis. Apkepinam svogūnus, kol suminkštėja, suberiam česnakus, po kiek laiko cukinijas ir viską 5-7 minutes keptuvėje apkepinam. Pabaigoje pabarstom druska, pipirais. Visą šį įdarą uždedam ant pyrago pagrindo.

Iš kiaušinių ir grietinės suplakam padažą ir juo užpilam pyragą. Ant viršaus pabarstom ruginiais miltais ir tarkuotu sūriu. Arba jei nenaudojate sūrio, pyrago viršų pabarstome miltais ir patarkuoto margarino drožlėmis. Pašauname į 200C orkaitę ir kepam apie 25 minutes.

Skanaukite, mėgaukitės ir geru žodžiu minėkite Virgutę! :)

P.S. Atsiprašau už prastą nuotraukų kokybę. Kas vakarą vakarieniaujam terasoje, lauke, nes tik saulei nusileidus oras atvėsta iki +30 :) . O apšvietimas sutemus pas mus ne koks… Kai pamatau rezultatą kompiuteryje (nuotraukas) dažnai maistas jau būna suvalgytas, kad galėčiau padaryti nuotraukas su geresniu apšvietimu…

Spagetti su pomidorų padažu ir tunu

26 Sep

Spagetti su pomidorų padažu ir tunu

Praeitą savaitę turėjau daug darbo virtuvėje: ruošiau Dariaus gimtadienio vaišes. Pamažu sukelsiu jas ir i blog’a – kaip visuomet, gavosi neblogų atradimų :) Bet kai iš šaldytuvo iššluojami visi maisto likučiai, likę po baliaus, tenka gerai pasukti galvą ką pagaminti vakarienei. Kai visų skrandžiai išlepinti šventinių patiekalų skoniu,  sugalvoti ką nors paprasto, kas būtų skanu ir geidžiama, būna nelengva. Bet tol, kol spintelėje yra makaronų ir tuno (o jo pas mus visada yra, nes Darius tiesiog apsėstas tuno valgymo manija :) ), išsigelbėjimas visuomet yra. Kaip sakoma, vakarienei ir vėl Viva Italia! :)

Šis patiekalas dėl kai kurių ingredientų turi išties ypatingą skonį, tad verta jais pasirūpinti iš anksto. Tai ančioviai ir kaparėliai. Be jų taip pat išsisuksite, bet rezultatas gali gautis šiek tiek “studentiškai” neišbaigtas :)

Tad imamės darbo:

1 vidutinio dydžio svogūnas, supjaustytas gabalėliais

3-4 česnako skiltelės, susmulkintos

1 morka, supjaustyta plonais šiaudeliais

5-6 švieži pomidorai, nublanširuoti, supjaustyti gabalėliais, arba 400g indelis konservuotų pjaustytų pomidorų

Gabalėlis čili pipiro (nebūtina, jei nemėgstate aštriai)

Jūros druska, šviežiai grūsti juodieji pipirai

2 indeliai konservuoto tuno (nupilti skystį)

Šlakas aliejaus

Ir stebuklingieji ingredientai:

3-4 ančioviai (iš koncervų dėžutės)

2-3 šaukštai kaparėlių

3 šaukštai juodųjų alyvuogių be kauliukų, supjaustytų žiedeliais

3-4 šaukštai smulkintų žalumynų – petražolių, raudonėlio

Procesas tiems, kurie skaito mano blog’ą, pažįstamas iki detalių :) Įkaitiname aliejų, jame pakepiname svogūnus ir morkas, kol suminkštėja, tada suberiame česnaką ir čili. Kai jis paskleidžia kavapą, įmetame į keptuvę ančiovius, maišydami pakepiname trumpai. Tada suberiame smulkintus pomidorus, kaparėlius, alyvuoges, įberiame druską, pipirus (aš VISUOMET įdedu šaukštelį cukraus į padažą, nors to nenurodo joks receptas – man tokiu būdu geriau atsiskleidžia visų ingredientų puokštė). Paliekame kunkuliuoti ir nugaruoti skysčiui. Jei turite pradaryto raudonojo vyno butelį, šliukštelkit šlakelį (kol vyras/žmona nemato – jie paprastai labai piktinasi, kad “gerą daiktą” naudojam neva netinkamai).

Per tą laiką išverdame spagetti al dente, nusausinam.

Kai padažas jau paruoštas – tinkamos konsistencijos (nugaravo pakankamai pomidorų sulčių, jis tirštas ir labai skanus :) ), sudedam tuno koncervus ir atsargiai išmaišome. Man skaniau, kai tunas nesuyra į košę, o pasilieka stambesni gabaliukai. Tuno ilgai virti nereikia – tik pašildyti karštame padaže. Pabaigoje suberiame žalumynus, dar kartą patikriname skonį ir į keptuvę su padažu suverčiame spagetti. Viską išmaišom ir pateikiam ant stalo.

Taisyklę dėl pastos su žuvimi ir seafoodu tikriausiai žinote? Prie šio patiekalo jokiais būdais netinka paduoti tarkuotą parmezano sūrį pasibarstymui! :)