Nidos receptai

Kai mano gera pažįstama Osnat pasiūlė man idėją, kad mano virtuvėje visam pusdieniui “apsigyventų” geriausias izraelio konditeris Eden Elkobi, pradžioje maniau, kad ji juokauja. Bet kai suderinom detales, trypčiojau iš nekantrumo – na kada prasidės meistriškumo pamoka, kurią asmeniškai gausiu iš šefo, krimtusio mokslus Izraelyje, vėliau du metus studijavusio Prancūzijoje, ir neseniai grįžusio iš stažuotės dviejų Mišelin žvaigždučių restorane Italijoje. Galvojau, kad jis greičiausiai bus storas ir pasipūtęs, gerai žinantis savo vertę meistras, Tačiau aš išpūtusi akis žiūrėsiu į tai, ką jis daro, ir viską stengsiuosi užsirašyti arba prisiminti.

Viskas buvo priešingai: pro mano duris įžengė jaunas ir simpatiškas vaikinas, ir mudu iškart tapome bičiuliais. Kantrybė Edeno neišpasakyta – aš nuo pat pirmos minutės pradėjau karksėti klausinėdama pačių paprasčiausių dalykų, o jis viską man aiškino su detalėmis. Edenas atsivežė dvi dėžes rakandų ir įvairiausių žaisliukų. Pridėjus maniškius, gavosi nebloga kolekcija:)

Visų pirma gavau sąrašą gardėsių, kuriuos Edenas rengėsi tą dieną su manimi gaminti. Sunku buvo patikėti, kad visa tai įmanoma pagaminti per dieną (žinant, kad daugelis dalykų tur būti šaldoma, vėsinama, stingdoma ir t.t. Gerai, kad dalį darbų jis jau buvo atlikęs namuose, tad užtrukome tik… devynias valandas:) Turiu prisipažinti, kad po tokio laiko jau vos stovėjau ant kojų, tik Edenas atrodė linksmas, mandagus ir visai nepavargęs:)

Ar imčiausi gaminti šiuos gardumynus viena?… Na, jiems reikia daug daug labai specifinių ingredientų, kurių galima rasti tik profesionalių konditerių spintelėse (jų įsigyti gana paprasta Izraelyje, reikia tik žinoti specializuotas parduotuves), na, ir visos dėžės puošybos elementų. Didžiąją daugumą tų elementų Edenas pasigamino pats – iš šokolado, iš cukraus masės, iš kakavos, karamelės ir kitokių produktų.

Man tai buvo viena įdomiausių dienų, per kurią sužinojau tiek naujo, kiek nebūčiau perskaičiusi keliasdešimtyje tomų literatūros. Norėčiau kokią dieną Edeną atsivežti į Lietuvą, kad ir mūsų šefai (ir mėgėjai) galėtų pasisemti patirties iš visai nežvaigždiškos žvaigždės!…

Darbas su šokoladu reikalauja labai griežtos disciplinos laikantis tam tikros temperatūros (Izraelio klimatas jokiais būdais nedraugiškas šokoladui – nusipirkusi kelis kilogramus juododojo ir pieniško šokolado, įsidėjau maišelius į rankinę. Kol nuėjau iki mašinos – apie 200m., kraštai buvo gerokai aptirpę. Juk lauke +36C!) . Kondicionierius turėjo veikti visu pajėgumu. Mes vienu momentu taip sušalom, kad turėjom išeiti į terasą pasišildyti:) Ta proga dar ir lietuviškos Stumbro trauktinės paragavom:) Ant šilumos, kaip sakant:)

O paskui ir vėl tęsėm darbą… Iki pat sutemų…

Ir dar šiek tiek šokoladinių saldainių su kokosų įdaru…

Ir galima jau dėlioti visos dienos darbą ant stalo. Gaila, kad šviesa ne kokia fotografavimui…

Rytojaus dieną teko sukti galvą kam sumaitinti šiuos grožius:) Porciją gavo kaimynai, o didžioji dalis atiteko ambasados kolektyvui:)

Jei koks silpnesnių nervų žmogelis būtų šį savaitgalį staiga patekęs į Tel Avivą, būtų tikriausiai pagalvojęs, kad prasidėjo svieto pabaiga!:) Visas miestas, pasidabinės vaivorykštės spalvų vėliavomis, pilnas simpatiškų berniukų papūstais raumenukais ir paryškintomis lūpomis, švelniai besilaikančių už rankučių ir varstančių vienas kitą dviprasmiškais žvilgsniais…

Tvirtos merginos trumpų plaukų šukuosenomis glaudė tokias pat tvirtas merginas, švelniai meilindamosi ir laikydamos rankas ten, kur viešai rankos nelaikomos.

Kai kurie vyresnio amžiaus moteriškų bruožų vyrukai buvo pasipuošę homoseksualų spalvų vaivorykšte išmargintomis kipomis, jaunesni buvo įsispraudę į aptemptus mini sijonus, labiau primenančius plačius diržus, arba įlindę į trumputes balerinų sukneles.

Tarsi susitarę, saldūs vaikinai rodė meistriškumą grakščiai žingsniuodami smailianosiais bateliais su 20cm aukščio pakulne.  Šuneliai, net ir tie buvo padabinti spalvotomis ausytėmis, sijonėliais, o vaikai vežimėliuose išdidžiai mojavo septynių spalvų vėliavomis.

Jei tau nepatrauklūs savo lyties žmonės, šį savaitgalį Tel Avive galėjai pasijusti tikra mažuma:) Net 100 000 dalyvių išdidžiai žygiavo Pride Parade eisenoje, nusidriekusioje pačiomis pagrindinėmis Tel Avivo gatvėmis. Net 20 000 prijaučiančių šiam judėjimui atvažiavo iš užsienio. Kokių tik kalbų negalima buvo išgirsti pasisukiojus po spalvingą minią: arabų, švedų, vokiečių, rusų, vengrų, lenkų…

Nežinau, ar tai epidemija, ar tiesiog visi viso pasaulio homoseksualai susirinko į vieną vietą, bet man buvo truputį baugu. Ypač dėl vaikų, kuriuos vežimėliuose stūmė ir iš buteliukų pienu maitino išdidūs vienos lyties tėveliai.

Arba tų, kurie vos pradėję vaikščioti, jau buvo aprengti suknelėmis (na tai kas, kad tai berniukas…), lydimi barzdotų “mamyčių” su ilgomis, alkūnes siekiančiomis pirštinėmis, besivėdinančių vėduoklėmis…

Na, o grįžtant prie kulinarijos, tos miesto spalvos mane, turbūt, taip pat paveikė. Kadangi sugalvojau dar vieną būdą, kaip kitokiu būdu pateikti šviežią žuvį. Labiausiai tinka dorada, nes ji nedidelė, tad vienos žuvies pakanka vienai porcijai. Labai panašiai žuvį jau esu gaminusi, tik tąkart suvyniojau ją į pergamentinį popierių. Nesibaiminkite, kad iškris įdaras – dviejose vietose surišus žuvies file maistiniu siūlu, paketėlis laikysis gana tvirtai.

Doradų suvožtiniai su daržovėmis (2 asm)

2 doradų file

1 morka, sutarkuota burokine tarka, arba supjausyta šiaudeliais smulkiausia mandolinos padala

1/2 poro, supjaustyto plonais žiedeliais

1 pomidoras, nulupta skūrele

2 česnako skiltelės, sutrintos

Alyvuogių aliejaus

Sauja kalendrų, sukapotų

Saldžios paprikos, druskos, cukraus, pipirų

Citrinos sulčių

Dorados file (vidinę pusę, ne odą) pabarstome druska ir pipirais, patepame trupučiu trinto česnako, pašlakstome negailėdami citrinos sultimis.

Atsikerpame 4 gabaliukus po  maždaug 15 cm maistinio siūlo. Siūlą paklojame ant lentutės 3-4 cm atstumu vienas nuo kito. Ant siūlo skersai (per vidurį, paliekant ilgus galus šonuose) dedame dorados file: paskui tą siūlą liks tik užveržti ir užrišti.

Keptuvėje įkaitiname aliejų ir jame ant nedidelės ugnies kepiname porus. Nedidiname ugnies, kad porai neparuduotų. Sudedame tarkuotas morkas ir supjaustytą gabaliukais pomidorą, ir toliau kepiname. Jei masė labai sausa, įpilame apie 1/3 stiklinės vandens, ir visą laiką maišydami kepiname. Pabaigoje, kai daržovės visiškai suminkštėja, sudedame likusį česnaką, ir dar minutę pakepiname. Įberiame šaukštelį cukraus, žiupsnį druskos, daug saldžiosios paprikos, pabarstome juodaisiais pipirais. Jei trūksta rūgšties, pašlakstome citrinos sultimis. Nuimame nuo ugnies, įmaišome kapotas kalendras.

Nedideliu šaukštu dedame įdaro ant vienos iš doraų file, užvoždami kita pusele. Šonuose paliktais siūlo galais užveržiame ir surišame mazgeliu, kad įdaras tvirtai laikytųsi tarp dviejų file. Mažu šaukšteliu dar galime papildyti pačius kraštelius tarp žuvies, kur įdaro nepateko, arba jis rišant iškrito.

Viską pakartojame su kitos žuvies file.

Įkaitiname orkaitę iki 190C arba grilį (dėmesio: grilyje kepkite tik tuomet, jei jis užsidengia, ir jei turite metalinį padėkliuką, skirtą griliui, arba keptuvėje, kurią galite dėti ant griliaus). Klojame ant riebalais pateptos kepimo skardos (arba griliaus padėklo) ir paliekame kepti apie 15 min (priklausomai nuo žuvies dydžio). Jei kepate orkaitėje, paskutines 5-7 minutes paleiskite viršutinio kepimo funkciją, kad apskrustų viršutinė dorados file.

Patarčiau pateikti su bulvių koše arba virtais ryžiais.

Vaikystėje tai būdavo vienas tų patiekalų pusryčiams, kai nepurkštaudavau, jog nevalgysiu. Šiaip kas rytą mama man kepdavo blynus. Bet kartais, matyt, skubėdavo, tad “prasisukdavo” su French Toasts, arba Krameriais, kaip juos vadina mano vyras. Tai ne tik pats greičiausias pusryčių paruošimo būdas, bet dar ir proga sunaudoti sukietėjusią kelių dienų duoną: tik supjaustytas riekeles pavilgai į plaktą kiaušinį su trupučiu pieno, ir po keletos minučių pasivartymo karštuose riebaluose, gali sėsti pusryčiauti.

Man labiausiai patikdavo, kai mama French Toasts darydavo iš pynutės su aguonomis. Tie sukepę aguonų grūdeliai būdavo itin gardūs. Kažkodėl kartais mama tuos Toasts kepdavo pavigius vien į pieną, tada jau zirzdavau, kad neskanu, kad viskas ištežę… Man patikdavo kiaušinio plakinys. Ir to plakinio DAUG. Ir dar pakepta svieste. Geriausia, mano mamos rankomis sumuštame:)

Mano vyras šį patiekalą irgi dažnai darydavo iki tol, kol mes susipažinom. Tik vadindavo jis Krameriais, pagal vieno Holivudo filmo scenarijų. Tiesa, jis pateikdavo savo Kramerius su tepamu sūriu, su riešutų sviestu, arba užsidėjęs geltono sūrio riekelę.

Tuo tarpu man pusryčiai skaniausi, kai jie kvepia sviestu ir cinamonu… Čia tikriausiai iš vaikystės, kai būtent taip būdavo gardinama manų košė. Todėl aš savo Kramerius pasibarstau ruduoju cukrumi ir cinamonu. O kad būtų linksmiau, valgau juos su šviežiais vaisiais.

Skanių jums vasariškų pusryčių:)

Sportuojantiems, arba aktyviai gyvenantiems žmonėms patartina valgyti liesą vištieną. Na, vištienos krūtinėlės su kalnu salotų, aišku, yra labai gerai, bet gi norisi kažkuo save kartais nudžiuginti:) Tokiais atvejais labiausiai tinka lazanija – su ta pačia vištiena, tiesiog pagardinta šviežiais pomidorais ir trupučiu tąsaus sūrio. Tik nepiktnaudžiaukit lazanija per dažnai – visgi šis patiekalas nėra pats “nekalčiausias” kalorijų prasme:)

Lazanija su vištiena (4 asm)

12 lazaijos lakštų (arba atitinkamai kitas kiekis, priklausomai nuo to, kokioje kepimo formoje kepsite. Išsimatuokite formą ir atidėkite tiek lakštų, kad jų užtektų trims sluoksniams padengti. Turėkite omeny, kad suminkštėjusius lakštus galima laužyti, taip užkamšant trūkstamus “plyšelius”).

1-2 puodeliai tarkuoto parmezano (tiks Džiugas) sūrio

1 didelis rutuliukas mocarelos sūrio, sutarkuotas stambia tarka

Vištienos padažui:

1/2 kg vištienos faršo (sumaltų krūtinėlių arba blauzdelių mėsos)

1 vidutinio dydžio svogūnas, smulkiai supjaustytas

2-4 česnako skiltelės, sukapotos

1-2 šaukštai aliejaus

4-6 švieži pomidorai (tiks ir konservuoti)\

2-3 šaukštai pomidorų padažo

Prieskonių: saldžios paprikos, aitrios paprikos, juodųjų pipirų. rūkytos paprikos

Druskos, truputis cukraus

Pundelis petražolių ir šviežių bazilikų

Baltam padažui:

30g sviesto

30g miltų

3 puodeliai pieno

Muškato riešuto, druskos

Pasigaminam mėsos padažą: didelėje keptuvėje įkaitintame aliejuje apkepiname svogūnus, pabaigoje įmetame česnakus. Sudedame mėsą ir kepiname maišant.

Pomidorus sudedame į blenderį ir suplakame iki vientisos masės. Jei neturite blenderio, galite pomidorus sutarkuoti. Masę sumaišome su pomidorų pasta ir prieskoniais, trupučiu cukraus ir druska. Supilame pomidorų padažą į apkeptą vištienos faršą ir maišant troškiname, kol skystis išgaruoja. Pabaigoje patirkiname ar netrūksta druskos, iųjungę ugnį į mėsos padažą įmaišome kapotas petražoles ir bazilikus.

Pasigaminame baltą padažą: keptuvėje arba puode išlydom sviestą. Suberiam miltus ir gerai išsukam, kad viskas sušoktų į sausą gumulą. Tada pamažu dalimis pilam pieną, visąlaik laikydami puodą ant ugnies, ir plakdami masę, kad neliktų gumuliukų. Padažas turi gautis tirštas, tačiau ne per skystas. Pabaigoje pagardiname trupučiu druskos ir tarkuotu muškatu.

Dideliame puode užverdame vandenį, jį gausiai pasūdome. Po vieną dedame lazanijos lakštus, ir kai jie suminkštėja (tačiau neišverda visai!) ištraukiame iš puodo ir dedame ant medinės pjaustymo lentos.

Lazanijai kepti skirto indo apačią padengiame balto padažo sluoksniu (maždaug 1 cm). Ant jo rikiuojame apvirtus lazanijos lakštus (vienu sluoksniu). Ant lazanijos lakštų klojam pusę mėsos įdaro. Padengiame baltu padažu (apie 1/3 likusio kiekio), pabarstom trupčiu tarkuoto kietojo sūrio.

Klojam antrą sluoksnį lakštų, sudedame likusį mėsos padažą, ant jo ištepame trečdalį baltojo padažo, pabarstom trupučiu kietojo sūrio.

Užklojam viršutinį sluoksnį lazanijos lakštų, ant viršaus užtepame likusį baltą padažą, ir gausiai pabarstome likusiu geltonu sūriu bei tarkuota mocarela.

Pašauname į iš anksto įkaitintą orkaitę (180C) ir kepame apie 40 min., kol visas paviršius gražiai paruduos, apkeps.

Pateikiame su šviežių daržovių salotomis.

Praeitą savaitgalį Izraelyje viešėjo Lietuvos Regbio rinktinės vyrukai. Jie žaidė visą seriją rungtynių su kitais varžovais. Kaip įprasta, visas ambasados kolektyvas draugiškai palaikė sportininkus, o mūsų vyrukai, nepagailėję gerklių, iki šiol kalba prikimusiais balsais:) Mūsiškiai užėmė 7 vietą, bet mes tikrai nuoširdžiai juos palaikėm:)

O kai beveik visą dieną praleidi stadione, vakarienei geriausia pasiruošti iš anksto. Antraip kyla didelė rizika, kad belaukiant kol pagaliau maistas bus paruoštas, išgaruos nejučia pusė šaldytuvo:) Pats geriausias pasiruošimas iš anksto – įdarytos cukinijos, kurias tik įdedi į įkaitintą orkaitę, ir po keliasdešimt minučių ant stalo garuoja karališka vakarienė.

Šios apvalios formos cukinijos geriausia tinka išskabtavimui – jos tampa tarsi dubenėliai, į kuriuos telpa daug įdaro. Bet jei neturite mažų ir apvalių, tiks ir įprastos formos cukinijos. Vasara – tai daržovių metas, tad siūlau išmėginti ne vien tradicinį vištienos ir ryžių įdarą, bet ir vegetarišką versiją. Beje, šiam patiekalui naudojau laukinius ryžius, kurie, sako, yra kur kas sveikesni nei šlifuotieji…

Įdarytos cukinijos (6 porcijos po 2 cukinijas kiekvienam)

12 nedidelių apvalių cukinijų

Vištienos įdaras: 

500g maltos vištienos

1 didelis svogūnas, sutarkuotas

2-3 skiltelės česnako, smulkiai sukapotos

1/3 puodelio kapotų šviežių kalendrų

1/3 puodelio kapotų šviežių petražolių

3/4 puodelio ryžių

Žiupsnis druskos ir juodųjų pipirų

Rytietiški prieskoniai: kuminas, džiovinta kalendra, malti gvazdikėliai, kurkuma (turmeric), truputis kardamono.

Nupjauname cukinijų viršutinę dalį ir pasiliekam kaip “dangtelį”. Aštriu šaukšteliu arba melionų šaukšteliu išskaptuojam vidų, palikdami sieneles maždaug 0.5cm storio.  Pasiliekame išskabtuotą cukinijų vidų padažui (arba vegetariškam įdarui).

Išverdame ryžius al dente.

Sumaišome visus įdaro ingredientus ir jais prikemšame cukinijų vidų.

Vegetariškas įdaras:

1 svogūnas, supjaustytas mažais gabaliukais

2-3 česnako skiltelės sukapotos

2-3 skiltelės česnako, smulkiai sukapotos

1/3 puodelio kapotų šviežių kalendrų

1/3 puodelio kapotų šviežių petražolių

3/4 puodelio ryžių, išvirtų al dente

1/2 puodelio kedro riešutų (nebūtina, jei neturite)

Žiupsnis druskos ir juodųjų pipirų

Rytietiški prieskoniai: kuminas, džiovinta kalendra, malti gvazdikėliai, kurkuma (turmeric), truputis kardamono.

Aliejaus pakepinimui

Keptuvėje įkaitiname aliejų ir jame lengvai apkepiname svogūnus. Jiems suminkštėjus suberiame česnakus, ir po keletos sekundžių suberiame išskabtuotą cukinijų masę (prireiks maždaug 1/3-1/2 išskabtuotos masės. Kitą pasilikite padažui). Viską kepiname, kol cukinijos išskiria skystį ir tas skystis išgaruoja. Likus kspti 3-4 minutėms, suberiame kedrų riešutus ir dar viską kepiname. Pagardiname druska, pipirais ir rytietiškais prieskoniais. Šiek tiek atvėsintą įdarą sumaišome su virtais ryžiais.

Išskabtuotas cukinijas prikemšame įdaru, uždengiame dangteliais ir sudedame į kepimo indą. Pašlakstome aliejumi. Uždengiame aliuminio folija, ir pašauname į orkaitę 180C. Kepame apie 30 minučių, tada foliją nuimame ir dar pakepiname apie  15-20 min.

Šviežių pomidorų padažas

5-6 švieži pomidorai (jei neturite šviežių, tiks ir konservuoti)

1 svogūnas, supjaustytas gabaliukais

4-5 skiltelės česnako

Maždaug 1/4 kiekio išskabtuotų cukinijų minkštimo

1 šaukštas cukraus

2 šaukštai pomidorų koncentrato

2 šaukštai aliejaus

1/2 litro vištienos arba daržovių sultinio arba vandens

Žiupsnis druskos ir juodųjų pipirų

Rytietiški prieskoniai: kuminas, džiovinta kalendra, malti gvazdikėliai, kurkuma (turmeric), truputis kardamono.

Pomidorus, svogūną, česnakus, cukinijų minkštimą sudedame į virtuvinį kombainą (blenderį) ir viską sutriname iki vientisos tyrelės. Keptuvėje įkaitiname aliejų ir supilame plaktą masę. Užverdame maišant, praskiedžiame sultiniu arba vandeniu, sudeda,e pomidorų koncentratą, ir verdame, kol skystis išgaruoja ir masė įgauna padažo konsistenciją. Tada suberiame cukrų, gausiai pasūdome, suberiame prieskonius. Jei trūksta rūgšties, galima įlašinti citrinos sulčių. Padažas turėtų gautis saldžiai rūgščiai sūrus.

Padažą supilame į gilesnes lėkštes ir į vidurį “patupdome” po dvi įdarytas cukinijas, Pabarstome kapotais žalumynais.

“Anokia čia šaltibarščiai” – sakysite jūs, ir būsite teisūs!!:) O ką daryti, kai namuose nėra burokų?  (beje, aš šaltibarščiams naudoju išskirtinai šviežiai virtus burokus, ir niekada – marinuotus, tad šie nesiskaito) O ką daryti, kai už lango spigina visi +37C, ir nieko šilto nesinori kišti į burną? Tada belieka šokti į daržą, išsirauti keletą ridikų, nusiskinti saują svogūnų ir krapų, pagriebti agurką ir po penkių minučių mėgautis netikrais gaivinančiais “šaltibarščiais”:)

Balti “šaltibarščiai” (4 asm.)

4-5 dideli ridikėliai (arba atitinkamai mažų)

1 vidutinio dydžio agurkas, arba 2-3 maži agurkai

Po saujelę šviežių svogūnų laiškų ir krapų

1 litras kefyro

4 kietai virti kiaušiniai

Virtų arba apkepintų bulvių – pateikimui

Nieko nėra paprastesnio, nei gaminti šaltibarščius – visi mes tą puikiai žinome! Supjaustome arba sutarkuojame daržoves (man labai talkina mandolina – tik čirkšt ir ridikai bei agurkai pavirsta plonais vienodais “pagaliukais”), sukapojam daržoves, supilame kefyrą, ir viską praskiedžiame vandeniu (čia aš tokį dietinį variantą jums siūlau) arba pienu (mano pusseserė Neringa labai mėgsta šaltibarščius gaminti su pienu). Aš VISADA į šaltibarščius įberiu cukraus, ir tada – druskos. Man šaltos sriubos skonis turi būti subalansuotas, tačiau sūrumas groja pirmuoju smuiku:)

Pateikiame, kaip įprasta, su kietai virtu kiaušiniu ir virtomis bulvėmis (dar geriau – apkepintomis keptuvėje).

Kad tas vasariškas oras nesugestų!:)

Gyvenime teko gauti trijų aukštųjų mokyklų diplomus. Pirmąjį – KTU, beveik prieš 20 metų. Antrąjį – M. Riomerio universitete prieš dešmtmetį. O štai paskutinį diplomą gavau vakar. Paskutinį iš trijų, ir, greičiausiai, paskutinį išvis:) Studijos Izraelyje buvo bene įdomiausia patirtis – tokių kokybiškų žinių bagažo net kartais pati sau pavydžiu, ir visą likusį gyvenimą turbūt ilgėsiuosi be galo įdomių paskaitų ir iškilių profesorių.

Tačiau diplomų įteikimo ceremonija Izraelyje buvo tokia savotiška, kad teko dar kartą prisiminti, jog Artimieji Rytai, deja, yra Artimieji Rytai:) Su savo žavesiu ir neišvengiama doze “bardakėlio”:) Su savo kraštutinumais ir kontrastais: juodomis iškilmingomis togomis ir tuo pačiu visiems absolventams išdalintais švilpukais, barškučiais, dūdelėmis ir visokiais kitokiais žaisliukais, kad jie darytų daug triukšmo:) Suprasčiau, jei tai būtų krikštynos arba šimtadienis..:)

Izraelio koloritas visgi yra unikalus. Mano universitetas – tai aukščiausio lygio privati mokslo įstaiga, tad diplomų įteikimo ceremonija čia skaitosi pati iškilmingiausia visoje šalyje. Apskritai, galima sakyti, kad tai vienintelis universitetas, kuriame išvis vyksta tokio pobūdžio ceremonija!! Kituose Izraelio universitetuose diplomai daug mieliau išsiunčiami paštu ir niekas negaišta laiko jų pasiėmimui:) Kadangi esu mačiusi diplomų įteikimo ceremoniją Anglijoje, tai žinau, ką reiškia aukšto lygio estetiška šventė su giliomis tradicijomis.

Tai štai Izraelio variantas buvo visiška priešingybė Anglijai. Švelniai tariant:) Čia buvo tuntai plastmasinių limonado buteilių ir kalnai sumuštinių ir juos žiaumojančių tėvelių, mamyčių, dūkstančių vaikučių, ir tų, miegančių vežimėliuose, tetų, dėdžių, vyrų, žmonų, draugų… Žinoma, ir absolventų truputėlis:) Ir tos geros intencijos, kurios iki galo neįgyvendintos, virsta nedideliu “pravalu” – pavyzdžiui, vertimas iš hebrajų kalbos buvo, bet kažkas pamiršo įdėti baterijas į aparatą, per kurį buvo galima girdėti vertėjo balsą:) (na, eilinį kartą teko keturias valandas žiovauti nieko nesuprantant). Tačiau užvis didžiausias nesusipratimas,- faktas, kad diplomo įteikimas vyksta praėjus metams po to, kai išlaikai baigiamuosius egzaminus… Kai pusė tavo grupiokų iškeliauja namo į užsienį ir net nesvajoja apie atvažiavimą į šventę.

Juokingiausia, kad pakvietime į ceremoniją buvo parašyta, jog labai pageidautina, kad absolventai vilkėtų baltus marškinius ir juodas kelnes arba sijoną:) (kaip daržely, tiesa?:)) Atrodo, Lietuvoje kažin ar kiltų abejonė, kad kažkas nežino, jog į tokią šventę paprastai vilkima kostiumu, o merginos puošiasi gražiomis suknelėmis. Čia visgi daugiausia buvo džinsų ir guminių šlepečių, pervertų per pirštą:) Beje, viena mano grupiokė visą ceremoniją paskui save tempėsi supakuotą lagaminą – ji arba atvyko tiesiai iš oro uosto, arba iškart po to turėjo iškeliauti:) Ir ką, manėte, kad kas nors į tai atkreipė dėmesį?:)

Na, bet šventė, kokia ji bebūtų, visų pirmiausia yra širdyje. Žinoma, širdyje šventė buvo didelė pernai, bet kas sakė, kad ir šiemet negalima atšvęsti?:)

Tad šventės proga – pats greičiausias ir paprasčiausias desertas: nekeptas braškinis varškės tortas. Gaila, kad pas mus braškių sezonas jau, atrodo, baigėsi. Turėjau truputį dar nesuvalgytų, tad sudėjau į vaškės masę, o puošti teko abrikosais ir trešnėmis:) Skonis nuo to, aišku, nenukentėjo:)

Braškinis varškės tortas

Pagrindui:

1 pakelis (170 g) trapių sausainių (Lietuvoje visada naudodavau “Gaidelį”, o šįkart naudojau “Digestive”)
50 g sviesto, išlydyto

50g kokoso drožlių, pakepintų sausoje keptuvėje (nebūtina, jei nemėgstate kokoso)

Varškės masė:

500 g varškės
1 stiklinė cukraus
1 pakelis braškinės žele (milteliais)

1 šaukštas želatinos
200 g braškių (gali būti šaldytos), sutrintų mikseriu

100g  šviežių braškių, supjaustytų gabaliukais
1 pak. 36% grietinėlės (200 ml), gerai atšaldytos

Papuošimui – šviežių braškių (arba kitokių vaisių)

Torto formos su išimamu dugnu apačią išklojame pergamentiniu popieriumi.

Sausainius virtuviniu kombainu sutrupiname ir sumaišome su tirpintu sviestu bei pakepintais kokosais (jei juos naudojate). Kad visa forma gerai pasidengtų, aš naudoju bulvėms trinti skirtą trintuvę, kuria stipriai prispaudžiu visą paskirstytą masę ant dugno. Padedame formą į šaldytuvą, kad pagrindas sustingtų.

Varškę suplakame mikseriu, kad gautųsi tolygi masė, įmaišome cukrų, kol jis ištirpsta.

Pasigaminame želatinos masę: užverdame 250ml vandens ir nuėmę nuo ugnies įmaišome braškinio žele miltelius bei papidomą šaukštą želatinos. Atvėsiname (geriausia – šalto vandens vonelėje), ir įmaišome suplaktų braškių masę.

Grietinėlę išplakame iki standžių putų.

Į varškės masę įmaišome želatinos masę, paskui atsargiai įmaišome plaktos grietinėlės masę. Pabaigoje įmaišome pjaustytas braškes. Visą gautą masę pilame ant paruošto sausianių pagrindo ir statome į šaldytuvą, kol sustengsta.

Prieš pateikiant, peiliu apipjauname formos kraštus, nuimame formos šonus. Puošiame tortą šviežiomis braškėmis arba kitais vaisiais.

Esu įsitikinusi, kad vasarai skirti patiekalai turi atitikti tris pagrindinius kriterijus: jie turi būti labai greitai pagaminami (na kas nori kiurksoti virtuvėje, kai už lango skaisčiai šviečia saulė?), nekaloringi, lengvai virškinami (juk visos viltys pasidailinti savo kūno linijas susiję su vasara, tiesa?), ir be jokios abejonės – labai gardūs! Paskutinis kriterijus galioja maistui apskritai, bet vasarą tas gardumas įgauna visai kitą prasmę, mat jis susimaišęs su pakilia nuotaika, geru oru ir daug teigiamų emocijų:)

Aš dar turiu vieną taisyklę, kurios stengiuosi laikytis: maistas turi būti kuo spalvingesnis:) Net dietologai pataria į lėkštę krauti kuo daugiau spalvų, nes taip užtikrinsite visų reikiamų elementų patekimą į jūsų organizmą. Vasarą spalvingumo taisyklės laikytis lengviausia, nes visi geidžiami švieži produktai – čia pat, po ranka.

Todėl pateikiu savo mėgiamą patiekalą, tikrai atitinkantį visas keturias mano maitinimosi taisykles:)

Pomidorų salotos su mocarela 

Vyšniniai raudonieji pomidorai

Vyšniniai geltonieji pomidorai

Šalotinis svogūnas

Sauja mažų mocarelos gabaliukų

Sauja juodųjų alyvuogių

Pundelis šviežio baziliko

Druskos, pipirų

Tyro alyvuogių aliejaus

Pomidorus perpjauname pusiau, šalotinį svogūną supožjaustome plonais griežinėliais. Baziliko lapelius suplėšome.

Visus ingredientus sumaišome, pabarstome druska, pipirais, pašlakstome alyvuogių aliejumi.

Skaniausios salotos su skrudintos duonos riekele, ypač kai valgomos saulėtoje terasoje:)

Po ilgo ir skanaus savaitgalio, po griliaus vakarėlio, futbolo švenčių, gero vyno ragavimo, tinginiavimo ir mėgavimosi puikiu oru, reikėjo kažkaip neskausmingai “įvažiuoti” į naują darbo savaitę. Po internetinių paieškų atradau labai smagų britų puslapį, kuriame talpinami įdomūs (ir kai kurie visai nesudėtingi) garsių šefų receptai http://www.greatbritishchefs.com/. Jei kam nors pritruks įkvėpimo, tai čia tikrai atras minčių ir idėjų:)

Lašiša en papillote su pankoliais, pomidorais ir anyžių degtine buvo šiame puslapyje atrastas patiekalas kuris labai tiko ramaus vakaro nekaloringai ir greitai pagaminamai vakarienei. Žinoma, receptą šiek tiek pasikoregavau, o originalą galite rasti čia.

Lašiša en papillote su pankoliais, pomidorais ir anyžių degtine (2 žm.)

• 2 lašišos file, maždaug po 120g kiekviena
• 1 pankolis, išpjauta šaknimi ir plonai supjaustytas
• 10 saldžių vyšninių pomidorų, perpjautų perpus
• 2 šalotiniai svogūnėliai, supjaustyti plonomis riekelėmis
• 2 šaukštai petražolių, smulkiai sukapotų
• 20ml anyžinės degtinės
• 30ml sauso balto vyno
• 1/2 citrinos nutarkuota žievelė ir išspaustos sultys
• Druska, pipirai

Įkaitiname orkaitę iki 200C.

Atidedame keletą žalių pankolio lapelių papuošimui, o visą supjaustytą pankolį porą minučių apverdame pasūdytame vandenyje. Nusunkiame, perliejame lediniu vandeniu ir paliekame, kad nusivarvėtų.

Pasiruošiame du gabalus folijos (30X15 cm). Kiekvieno folijos gabalo viduryje sudedame pomidorus (visų ingredientų per pusę, kiekvienai porcijai po lygiai) perpjauta puse į viršų, juos pabarstome druska ir pipirais. Ant pomidorų užbarstome supjaustytus šalotinius svogūnus. Ant svogūnų dedame apvirtus pankolius. Tada ant viršaus dedame lašišos file. Lašišą pabarstome tarkuota citrinos žievele, pašlakstome citrinos sultimis, žuvį pabarstome druska ir pipirais ir ant viršaus užpilame sumaišytą anyžinę degtinę ir baltą vyną. Folijos kraštus užvyniojam, kad neliktų plyšių ir pašauname į orkaitę. Kepame 10 minučių. Galima pateikti su ryžiais.

Kai sužinojau, kad keletą valandų vienoje paskutinių mūsų kelionių į Aziją teks praleisti Korėjoje, spragsėjau iš džiaugsmo. Labiausiai džiaugiausi dėl to, kad pagaliau turėsiu galimybę paskanauti tikrų kvapnių korėjietiškų patiekalų, turbūt nelabai panašių į tuos, kuriuos esu kažkada ragavusi Londono ar Varšuvos gatvėje.

Seule mus pasitiko mūsų bičiulis Kim, o pirmas jam užduotas mano klausimas buvo “koks tradicinis Korėjos patiekalas, kurio galėtumėm šiandien paskanauti?”. Kim nė nemirktelėjęs atsakė – “Ant ugnies skrudinta mėsa”.

Korėjos, kaip ir kitų Azijos šalių virtuvė persmelkta prieskoniais. Joje gausu žuvies ir jūros produktų, daržovių, marinuotų aštrių pagardų (kim chi), ir, žinoma, mėsos – kur gi ne, Korėjos klimatas panašus į lietuviškąjį, su visais keturiais metų sezonais! Čia vyrauja tradicinis azijietiškas maisto ruošimo būdas, kai visi ingredientai smulkiai supjaustomi ir trumpai apkepinami. Korėjiečiai vaglo daug ryžių, o visus patiekalus gardina sojų padažu, sezamų aliejumi, česnakais, čili pasta. Tačiau kai korėjiečiai imasi kepti mėsą, prasideda tikras ritualas, kuriame teko sudalyvauti ir mums.

Atėjus į restoraną, pirmiausiai už durų teko palikti batus – Azijoje įprasta, jog įeinant į patalpą derą nusiauti. Tačiau restoranams, kaip taisyklė, kitose šalyse taikoma išimtis. Bet ne Seule: čia prie durų pastatytos lentynos skirtos klientų batams.

Restoranas neturi vienos bendros salės, o visa patalpa padalinta į atskirus kambarius. Kiekvienam kambary stovi arba vienas didelis stalas, arba keletas mažesnių. Jei klientai pageidauja, jie gali užsidaryti duris ir aptarti verslo ar šeimos reikalus diskretiškai.

Kai kuriose restorano salėse klientai sėdi ant žemės, ir vaišinasi prie žemo staliuko. Mes, neturėdami taip gerai ištreniruotų kojų, kurios leistų sėdėti valandą “turkiškai”, pasirinkom “normalų” stalą su normalaus aukščio kėdėmis.

Vos atėjus, padavėjos iškart ėmė krauti ant mūsų stalo pačius įvairiausius užkandžius, o per patį vidurį pastatė prietaisą, ant kurio kaito apvali metalinė “lėkštė”. Kimas paaiškino, kad tai tradicinis korėjiečių grilis, ir ant jo svečiams kepama pagal tradicišką korėjiečių receptą pamarinuota mėsa. Netrukus padavėjos atnešė visą dubenį plonai supjaustytos jautienos gabalų, mirkstančių kvapniais prieskoniais pagardintame padaže, ir čia pat ant stalo padavėja ėmė juos kepinti. Iškepusią mėsą ji karpė žirklėmis ir dalino į mūsų lėkštes.

Mėsos skonis buvo dieviškas, o ypač kartu su įvairiausių skonių, spalvų ir tekstūrų pagardais ir daržovėmis, išdėliotais ant stalo. Buvo taip skanu, kad net pamiršau fotografuoti:) Gaila, kad neturėjom laiko mėgautis tais pilvo malonumais ir kepinti mėsytę iki nukritimo, nes reikėjo skubėti atgal į oro uostą ir į sekantį lėktuvą. Bet tie pietūs buvo mūsų su vyru galutinis apsisprendimas, kad mūsų sekanti kelionė bus tikrai į Korėją.

Kai grįžau namo, man vis knietėjo įminti to nepakartojamo korėjietiško grilio paslaptį, o ypač surasti korėjietiško marinato receptą. Šiais laikais – anokia čia problema: profesorius Google viską žino, tad neilgai užtrukau, kol atkūriau skonį, kuris man priminė Seulą. Ir tą patį geriausią restoraną su pačiais skaniausiais kepsniais.

Vasara dar tik įsibanguoja, o kartu su ja – ir griliaus sezonas. Jei per vasarą esate pasiruošę išbandyti tik vieną naują receptą, tebūnie šis mėsos marinatas ir būna tas vienintelis. Tikrai nenusivilsite!

Korėjietiškas kepsnių marinatas (4 žm.)

1/2 puodelio sojos padažo

1 kriaušė, sutarkuota su visa odele*

5 skiltelės česnako, labai smulkiai sukapotos arba sutarkuotos

1/2 mažo baltojo svogūno, sutarkuoto (tiks ir rudas lietuviškas, jei neturite saldaus baltojo)

1 šaukštas tarkuotos šviežios imbiero šaknies

2 šaukštai rudojo cukraus

2 šaukštai skrudintų sezamų sėklų

2 šaukštai sezamų aliejaus

1 šaukštas saldžios džiovintos paprikos

1/4 šaukštelio džiovintų čili pipirų (arba pagal skonį)

1/4 grūstų juodųjų pipirų

2 žali svogūnų laiškai, susmulkinti

Visus ingredientus sumaišome tarpusavy. Jautieną (arba kiaulieną) supjaustom nestorais gabalėliais (korėjiečiai prieš pjaustydami įdeda mėsos gabalą į šaldiklį, ir kai ji šiek tiek sukietėja, mėsą tampa lengviau plonai supjaustyti. Beje, korėjiečiai kepsnius pjausto labai plonomis riekelėmis). Mėsą iš abiejų pusių gausiai aptepame marinatu (korėjiečiai dažnai mėsą marinuoja “zip-loc” maišeliuose, nes geriau pasiskirsto marinatas ant mėsos), marinuojame mažiausiai valandą, idealu – apie 8 valandas arba pernakt šaldytuve.

*Korėjoje marinuojant mėsą, tam kad ji suminkštėtų, į marinatą įtarkuojamas vaisius. Kriaušę gali sėkmingai pakeisti tarkuotas obuolys, ananasas arba kivi.