Silkių balius. Kūčių stalas per 2 valandas

Atslinkau į savo blogą žemai iš gėdos nuleidusi galvą – šitiek dienų čia nesirodžiau!…  Jei mano ištikimiausi skaitytojai manęs dėl to dar neišsižadėjo, pasižadu pasitaisyti, ir kitąmet įrašus daryti reguliariai. Be to, jau dabar galiu anonsuoti, kad atsidėkosiu naujomis rubrikomis ir egzotišku turiniu 🙂

Jei sąžiningai ir atvirai, tai padaryti tokią ilgą pertrauką privertė prieššventinis gyvenimo tempas: darbai vijo darbus, turėjome puikų Premjero oficialų vizitą Šventojoje Žemėje, paskui reikėjo atsigriebti su mokslais, o čia dar visai netikėtai atėjo Kūčios… Kai už lango šalta, kai gatvės žybsinčiomis lemputėmis pasipuošia vos nuėmus Heloweeno dekoracijas, kai visi šturmuoja parduotuves ir tempia namo glėbius blizgiu popieriumi supakuotų dovanų, kai namuose pakvimpa šviežios eglutės aromatas – pamiršti apie besiartinančias Kalėdas sudėtinga. Bet kai nei vieno iš šių mano išvardintų požymių nėra, tuomet į galvą stukteli keista mintis: iš kur Kalėdos vidury vasaros?…

Šiemet mano Kūčios (kaip ir Kalėdos) buvo viskuo kitokios nei prieš tai buvę… Visų pirma dėl to, kad joms pasiruošti turėjau vos 4 valandas (kurių finale buvo net per daug:)) – visą pusdienį sėdėjau paskaitose, o paskui lėkiau „prie puodų”. Be to, pirmąkart gyvenime Kūčias šventėme dviese, tik su savo vyru. Nors savo svajonėse turėjau padaryti net keletą aprašymų apie mūsų šeimoje iš kartos į kartą perduodamas Kūčių stalo tradicijas, kaip kasmet, priruošti dešimtis gardžiausių patiekalų, šiuos planus teks atidėti kitiems metams.

Arabai turi gerą patarlę: „Jei tavo būsimoji žmona nemoka iš baklažano pagaminti bent 20 patiekalų,- nevesk jos!” (suprask, santuokoje mirsi iš bado :)). Mūsiškėms marčioms, turbūt galima būtų padaryti testą su bulvėmis arba silke. Jau ko ko, bet silkės paruošimo būdų kiekvienoje šeimoje – dešimtys. Buvo laikas, kai Kūčių tradicijos man atrodė pasenę ir skubiai keistinos, kai ant šventinio stalo puikavosi folijoje kepta lašiša, bet su amžiumi atėjo pagarba ir pasimėgavimas tradicijomis – tai vienintelis metas per metus, kai mūsų šeima skanauja šitiek rūšių silkės!

Ant mūsų šiemetinio kūčių stalo, neskaitant tradicinio aguonpienio, kūčiukų ir kitų atributų, buvo silkė su keptomis morkomis (sutarkuotas burokine tarka morkas apkepiau aliejuje, bebaigiant kepti įbėriau saujelę išmirkytų razinų ir pagardinau muškato riešutu), su marinuotas svogūnais (žiedais supjaustytus raudonuosius svogūnus valandą – kitą pamarinavau acte, šiek tiek praskiestame vandeniu, su cukrumi, druska ir pipirais), su keptais svogūnais (svogūno pusžiedžius apkepinau aliejuje, kol apskrudo, pabaigoje įbėriau šaukštelį cukraus ir pabarsčiau cinamonu), su keptais burokėliais (tiesiog apkepinau burokine tarka sutarkuotus burokėlius), su kepintomis saulėgrąžomis – mano dukros Rūtos mėgiamiausias receptas 🙂 (tiesiog sausoje keptuvėje apskrudintos saulėgrąžos, pabaigoje užpiltos alyvuogių aliejumi), ir silkė pagal Narmontaitės receptą 🙂 – kažkada vaišinausi Nijolės namuose ir labai šis silkės pagaminimo būdas man prilipo (kubeliais supjaustyti svogūnai kepinami ant labai silpnos ugnies, kad suminkštėtų, bet neapskrustų, atvėsinti sudedami ant silkės gabaliukų, o viršus prismaigstomas paskrudintais žemės riešutais. Aš neturėjau šiemet žemės riešutų, tai pagaminau su skrudintais migdolais, kas labai tiko ir patiko :)).

Kad jau toks trumpas šios dienos receptų aprašymas, tai pasakysiu dar vieną priežastį, kodėl Kūčios šiemet buvo ypatingos. Ogi Kūčių naktį išsiruošėm su Darium į Betliejų, į Bernelių mišias Kristaus gimimo bažnyčioje. Šiemet į Betliejų suvažiavo net 100 tūkstančių maldininkų, tad galite tik įsivaizduoti kokios buvo žmonių ir automobilių spūstys. Patekti į mišias bažnyčioje – itin sudėtinga. Pakvietimai išdalinami likus keletui mėnesių iki švenčių, o mišiose tradiciškai dalyvauja Palestinos Autonomijos Prezidentas, garbingi svečiai, diplomatai. Visi kiti ceremoniją stebi milžiniškame ekrane aikštėje šalia bažnyčios.  Tačiau mums pasisekė ne tik patekti į vidų, bet buvom pasodinti pačiame šventoriuje, šalia altoriaus, tarp gero šimto kunigų ir Pranciškonų vienuolių, atvykusių iš įvairių pasaulio šalių, mišias aukojant Popiežiaus paskirtam Lotynų Patriarchui Šventojoje Žemėje. Tokią stebuklingą naktį būti vietoje, kurioje gimė Kristus – neapsakomas jausmas. Lotynų kalba aukojamos mišios su nuostabiai giedančiu mišriu choru, pritariant styginių orkestrui, ir miškas pritariančių kunigų – tai įspūdis, kuris išliks visam gyvenimui. Mišios, trukusios ilgiau nei 3 valandas ir pasibaigę 2:30 nakties, visiškai neprailgo, o mes turėjome galimybę stebėti ceremoniją ištiestos rankos atstumu ir matyti visus šventinių mišių „užkulisius”… Grįžom sužavėti ir pakylėti. Tai buvo vienas stipriausių mano gyvenimo įspūdžių.