Knyga „Izraelio trauka”
Kai prieš ketverius metus artimiesiems pranešiau, jog ketinu laikinai gyventi Izraelyje, šie griebėsi už galvos: juk ten nesaugu, juk vyksta karas! Kai kurie draugai gūžčiodami pečiais svarstė, ar šioje valstybėje rasiu ką nors daugiau nei prisiekusių maldininkų minias, vakarykštę civilizaciją, dykumas ir kupranugarius?…
Nors karo grėsmė– nuolatinis Artimųjų Rytų regiono gyventojų palydovas, kiekvieną užsienietį, pirmąkart atvykusį į Izraelį,paprastai nepalieka abejingu itin aukštas šalies išsivystymo lygis, minios turistų, lankančių tūkstančius metų menančius objektus arba mirkstančių visose keturiose šalies jūrose, sausakimši restoranai, pilni išskirtiniu maistu besimėgaujančių gurmanų, kiaurą parą verdantis Tel Avivo gyvenimas, nuolatinė spalvų, kvapų ir garsų maišatis.
Pradžioje, prisipažinsiu, šiek tiek erzina kiekviename žingsnyje tvyrantis savotiškas chaosas. „Izraelyje nebūna eilių. Čia visi nori būti pirmi, tad „grūdasi bendrai““ – paaiškino kartą turguje tamsaus gymio vyrukas, kai paklausiau, ar jis – paskutinis eilėje. Nervingas vairavimas gatvėse ir garsūs pypsėjimai, neatsargiai keliuose „nardantys“ motoroleriai ir šaligatviais važiuojantys dviratininkai, emocingai gestikuliuojantys vietiniai, ir ne visuomet tiesiai į šiukšliadėžę pataikytos šiukšlės: visa tai – Izraelio kasdienybė. Tačiau akys stebėtinai greitai pripranta prie spalvų ir stilių kakofonijos, o kuo labiau pažįsti šią šąlį, tuo tvirčiau įsitikini, jog ši pojūčių gausybė ir yra išskirtinis Artimųjų Rytų žavesys…
Izraeliečiai nepyksta, kai juos vadina „sabromis“ (kaktuso vaisius, hebr.k.): aštriais, dygliuotais išorėje, bet minkštais ir saldžiais viduje. Kažkada pati įsitikinau, ką reiškia nemokšiškai lukštenti dygliuotą kaktuso vaisių, norint pasiekti sultingą jo minkštimą: mano eksperimentas baigėsi tuo, kad dar kelias savaites iš rankų rakinėjau aštrius pašinus. Surasti kelią į izraeliečių širdis ir pamilti šią šalį gan paprasta – tereikia noro ir šiek tiek laiko.
Izraelyje susirasti draugų nė kiek nesudėtinga: žmonės čia smalsūs ir be galo komunikalbilūs. Jų namų durys visuomet atviros draugams, draugų draugams ir ką tik sutiktiems naujiems pažįstamiems. Kadangi maistas žydų gyvenime užima bene svarbiausią vietą, ir be jo neįsivaizduojamas nei vienas susitikimas, šventė ar renginys, lengviausia susibičiuliauti prie stalo. Ne be reikalo Izraelyje net ir prašmatniausiame restorane dažniausiai pasiūloma užsisakyti maistą ne kiekvienam atsikrai, o pasirinkti keletą patiekalų ir jais tarpusavyje dalintis, keistis, ir ragauti vienam iš kito lėkštės.
Iš pažiūros izraeliečiai – triukšmingi ir impulsyvūs žmonės. Kartais atrodo, jog susiginčiję gatvėje jie tuojau pat kibs vienas kitam į atlapus. Tačiau kaip tikri pietiečiai, jie po minutės jau bičiuliškai šypsosi, glebėščiuojasi ir bendrauja, tarsi nieko nebūtų nutikę. Ir net jei vairuodami automobilį ar eidami gatve jie kartais atrodo taip, tarsi būtų pasirengę nedelsiant ginti savo interesus bet kokiomis priemonėmis, vos atsitikus nelaimei, pirmieji skuba į pagalbą. Ir visai svarbu, ar bėda nutiko žydui, arabui, užsieniečiui, ar anaiptol ne maloniausiais kvapais atsiduodančiam benamiui.
Tik pagyvenus Izraelyje galima suprasti, kaip nuoširdžiai žmonės myli savo šalį, domisi jos istorija ir didžiuojasi savo šaknimis. Kol mes Lietuvoje rašome baudų kvitus už valstybinės šventės dieną neiškeltas trispalves, izraeliečiai niekieno neraginami puošia mėlynai baltomis girliandomis balkonus, langus ir automobilius likus ne vienai savaitei iki svarbių nacionalinių švenčių. Minint Holokausto dieną ir kaukiant sirenoms, primenančioms apie 6 milijonus antrojo pasaulinio karo metu nužudytų žydų, kiekvienas izraelietis minutei sustingsta: tą akimirką gatvėse sustoja praeiviai, nevažiuoja autobusai, o iš automobilių išlipę vairuotojai žemai nulenkia galvą, tylos minute pagerbdami žuvusius. Ir niekas neprieštarauja, jog gedulo dieną visoje šalyje dvidešimt keturias valandas televizorius terodo vien juodą foną, tyli radijas, nedirba jokia parduotuvė, restoranas, nei kino salė.
Knyga buvo išleiosta dviem tiražais, ir abu jau parduoti. Aš savo rezervuose turiu pasilikusi keletą egzempliorių, tad jei kam nors labai reiktų – parašykite man n.degutiene———- gmail.
n (taškas) degutiene, gmail paskyroje. Nenoriu rašyti viso adreso, kad nekankintų spam’as…
Siunčiau laišką, bet nenueina. Ar tikrai toks el.pašto adresas? Gal kokia klaida įsivėlė?
Rasa, parašykit man, prašau el. paštu n.degutiene, gmail.
Labai labai norėčiau įsigyti Jūsų knygą. Gal dar yra nors vienas egzempliorius?
Į sveikatą, Olga:)
Nuošidžiai dėkuoju už knygą!
Skaitoma lengvai ir man buvo labai įdomi.
Asta, šių knygų prekyboje išties nėra – buvo leisti du leidimai, ir abu kažkaip išgaravo greitai:) Trečio tikrai nebus, o kadangi keletas knygos paskutinių egzempliorių vis dar guli mano spintoje, mielai vieną padovanosiu. Susisiekim el. paštu, susitarsim kaip knygą perduoti.
Miela Nida, ir mes (su nemaža kompanija) ruošiamės į Izraelį. Kiek naršau internete, visuose knygynuose šios knygos išparduotos… Gal galite patarti, kur įsigyti, o gal ruošiamas naujas leidimas? Mes keliausime rudenį, tad šiek tiek laiko dar turime. Geros dienos, Asta
Aušra, parašykite man n.degutiene @ gmail.com, susirarsim kaip knygą jums perduosiu.
Laba diena, Nida, noreciau pasiklausti, ar jau isseko Jusu knygos „Izraelio trauka” rezervai? Varciau ir skaitinejau pas drauge, noreciau ja pati tureti. Esu buvusi ne karta Izraelyje, vis galvojame jau su suaugusiais vaikais nuvaziuoti. Jusu tekstai man sukele mintis, jog as ten ir nebuvau, nes panasu, kad nepajutau to autentisko skonio. Kazkoks masinis turistinis prieskonis likes. Taigi, knyga butu pirmas zingnis link…..
Laba diena, noreciau pasiteirauti, ar dar galima butu kazkaip isigyti Jusu knyga apie Izraeli. Su receptais knyga jau turiu, bet noreciau daugiau suzinoti apie pacia sali. Is anksto dekoju uz atsakyma! Jurate
Virgilijau, nesibaiminkit, tikrai ten buvo kažkoks keistas atvejis, lygioj vietoj tokių nebūna. 2016 metų šventės (Pesachas) vyks balandžio 22-30, tad nepatarčiau kelionei rinktis datų maždaug nuo balandžio 15 iki kovo 2… O knygos „Izraelio trauka” visi du tiražai jau išparduoti, dar turiu pasilikusi keletą kopijų, mielai padovanosiu. Susisiekit su manim el. paštu.
Laba diena,
mes taip pat ruošiamės kovo mėn.savarankiškai keliauti į Izraelį.Ir mums,po to straipsnelio, kylo daug abejonių,klausimų,bet Jūs atsakėte jau į juos.Taigi apsisprendėme-keliausime.Norime gerai pasiruošti prieš kelionę.Ta prasme,apsiskaityti.Todėl ,labai domina Jūsų knydelė.Kur Vilniuje būtų galima ją įsigyti?Ir dar klausimėlis:kada pas juos šiemet tos didžiosios šventės,per kurias geriau ten nekeliauti?Ačiū:)
Ramune, jei jūs vilnietė – parašykit kaip su jumis susisiekti, ir tą knygą aš jums padovanosiu:)
Dekui Jums už padrąsinimus ir patarimus, mes irgi galvodami šaltu protu manome, kad tai yra civilizuota šalis su savomis taisyklėmis, kurias gerbiant viskas turi būti gerai:)
O knyga tikrai domintų, sakykite kaip ir kur ją būtų galima pavartyti/įsigyti?
Ramune, manau, kad nerimaujate be pagrindo! Tas atvejis, kuris aprašytas spaudoje, tikrai nėra tipiškas, ir dar neaišku kokios to vaikino sulaikymo priežastys. Tiesa, kad Izraelyje jau atvykus ir išlipus iš lėktuvo vykdoma pirminė apžiūra, įtartini asmenys vedami į šalį ir tikrinami jų dokumentai, klausiama apie atvykimo į šalį tikslus. Taip pat dažniausia akyliau žiūrima į vienus keliaujančius jaunuolius (ir merginas!) dėl vienų ar kitų instrukcijų, susijusių su politine veikla (dažnai tokie būna Palestinos laisvės entuziastai, dalyvaujantys visuomeniniuose judėjimuose arba mitinguose, merginos – susiję su prostitucija, vaikinai – nusikalstama veikla…). Jei tas vaikinas, kurį uždarė kelioms paroms, netinkamai elgėsi, sukėlė įtarimų jo kokie nors paaiškinimai, arba Izraelio institucijos turėjo kokios nors informacijos – jam kelionė baigėsi belangėje. Peer mano gyvenimo Izraelyje 5 metus niekam nė karto tokie dalykai neįvyko, tad tai tikrai retenybė. Keliauti su vaikais Izraelis – pati draugiškiausia ir pakančiausia šalis, be to, tikrai nėra tokios praktikos, kad būtų atskiriamos šeimos, ir tiesiog už nieką, be priežasties, be paaiškinimo sodinama į kalėjimą. Nesijaudinkit ir važiuokit į kelionę, ir žinoma, nesipiktinkit ir būkit pasiruošę klausimams įvažiuojant ar išvažiuojant. Juk tie klausimai ir prevencija – dėl visų mūsų saugumo… Aš pati, turėdama Libijos, Alžyro, Tuniso vizas neseniai keliavau po Izraelį ir mane kratė nuo galvos iki kojų – ir man visai nepikta ir suprantama, kad toks pasas kelia visokių minčių. Toks jų darbas ir aš tą darbą labai vertinu. Dėl savęs aš garantuota, bet dėl kokio nors kito keleivio su tokia „kelionių geografija” man būtų neramu… Tad supraskit teisingai ir į tą procesą žiūrėkite ne su baime, bet su pasitikėjimu. Normalių, dorų žmonių paprastai niekas niekuo neįtaria ir nebaudžia. Na, o kodėl (ir ar iš tiesų) neleido su ambasada susisiekt, ir kitų klausimų nesinori komentuot, nes nežinau kaip ten iš tiesų buvo. P.S. Knygų dar keli paskutiniai egzemplioriai yra, jei vis dar būtų įdomu:) GEROS KELIONĖS!!!!!
Miela Nida, esu jūsų kulinarinio blogo gerbėja, tačiau dabar noriu pasikonsultuoti kitu klausimu:) ilgai svajoję apie kelionę į Izraelį, o atsiradus patogiam susisiekimui, ją pagaliau ir įsigiję, pradėjom atidžiau sekti komentarus viešojoje erdvėje apie šią šalį. Ir čia mūsų džiaugsmas baigėsi. Tiesa, keliausime su dviem vaikais – 2 ir 4m.mergaitėmis. kilo nerimas dėl neva niekuo nepagrįstų neįleidimų į šalį, pasirodė straipsniai kaip sulaikoma, nieko nepaaiškinus, neleidžiama net su ambasada susisiekti, atskiriama nuo draugų ir šeimo. Vaikai atskiriami, paimami.
Ir štai, aš jau lengvoje panikoje, esu pasiryžus atšaukti visus skrydžius ir bilietus:) mano klausimas būtų ar jums yra tekę girdėti kažkokių trukdžių keliaujant po Izraelį su vaikais? Arba jei pase yra daugiau šalių vizų?(Turkija, Azerbaidžanas). Vyro darbas susijęs su komandiruotėmis, todėl aplankyta tikrai daug šalių, o mane ima panika, kad mus atskirs ir, pavyzdžiui, jo neįleis į šalį ir ką aš darysiu viena sj vaikais:)
Žodžiu, abejonių gausa, o kaip ir nuo ko pradėti jas naikinti neįsivaizduoju. Todėl ir pagalvojau, gal jūsų knygoje Izraelio trauka rasiu atsakymų ir raktą į ramybę:)? Ar dar yra galimybė ją įsigyti?
Atsiprašau už ilgas įžangas ir išanksto dėkui už atsakymą.
Miela Ramune – ačiū už gražius žodžius!! Pastabą priimu, pasitaisysiu:) Tuos kostiumuotus vyrus išvis iš nuotraukos reikės iškirpti:) Labai gerai, kad turi svajonę aplankyti Izraelį. Net neabejoju, kad ta diena ateis!:)
Labai noreciau nukeliauti i Izraeli.gal ateityje…labai patinka Nidos receptai ir izymi zydu virtuve.
tik mazas pastebejimas nuotraukoje-grazuole Nida su kostiumuotais vyrais- labai butu tikusi kokia spalvinga suknele?1
Laba diena,
Knygą „Izraelio trauka” labai norėtume pristatyti žurnale „Kelionės ir pramogos” vasario numeryje, kaip galėtume gauti šią knygą? Ačiū labai.
Deja ne, Egidija, knyga buvo išleista tik tradiciniu, „hard copy” formatu.
Gal galima įsigyti šios knygos e.variantą, tinkamą reader’iams? 🙂
Ačiū Viktorija:) Ne, šioje knygelėje receptų nėra, bus kitoje:) Čia vien istorijos, pasakojimai apie tai, ko turistai Izraelyje paprastai nepamato…
Oho, kokia puiki staigmena ir naujiena!!! O knygoje receptu skiltis, ar yra? 🙂
O jei rimtai – sveikinimai – ne kiekvienas ryžtasi net ir pačius gražiausius patyrimus paversti knyga!