Korėja, mano naujoji meilė

Sunku patikėti, kad vis dar neparašiau jums apie Pietų Korėją, savo naują meilę, iš kurios neseniai grįžau, visiškai apžavėta… Kad privalau išsiruošti į Korėją sužinojau tada, kai teko praleisti pusdienį Seulo oro uoste, pakeliuj į Birmą. Gal net teisingiau būtų pasakyti „tada, kai įlipau į Korėjos avialinijų lėktuvą”:) Nesu skridusi garsiaisiais Etihad linijų lėktuvais, bet prisiekiu – Korėjos avialinijos buvo absoliučiai geriausia, ką esu patyrusi aviacijoje. 

Bet mes čia ne apie tai. Korėja – viena nedaugelio šalių, kur išgirdę Lietuvos vardą žmonės negūžčioja pečiais, pirmąkart išgirdę tokios šalies pavadinimą (dažniausiai man taip yra nutikę keliaujant po JAV) ir nenužvelgia nuo galvos iki kojų, nepatikėdami, kad mato ne galvažudžius o normalius žmones. Kažkodėl korėjiečiai jaučia tokią gilią simpatiją lietuviams, kurią sunku paaiškinti kuo nors kitu, nebent žinojimu, ką reiškia okupacija (jie kentėjo nuo japonų, mes – nuo rusų… Jiems pasisekė labiau, tą patys pripažįsta korėjiečiai), arba pavojingo ir neprognozuojamo puspročio kaimynystė…

Kaip toli vieni nuo kitų bebūtumėm, mačiau tiek daug panašumų tarp mūsų ir jų… Darbštūs ir norntys būti geriausi, truputį kompleksuoti.

 O svarbiausia, turintys tokias pat atšiaurias žiemas, ilgus rudenis ir trumpas vasaras, kaip ir mes. Todėl gyvendami keturių sezonų klimato juostoje, korėjiečiai, panašiai kaip mes, labai daug maisto produktų priversti konservuoti, fermentuoti, kad turėtų kuo maitintis kiaurus metus. 

Vienas tipiškiausių korėjietiškų patiekalų – kimči – jums, be abejo, girdėtas, jei ne ragautas. Tai tarsi mūsų rauginti kopūstai:)) Kimči – aštrūs fermentuoti pekino kopūstai, patiekiami su visais patiekalais, per visus dienos valgius: pusryčius, pietus ir vakarienę. Fermentuoja korėjiečiai toli gražu ne vien kopūstus, bet ir ridikus, įvairias šaknis, žalumynus ir daržoves… Kažkur skaičiau, kad Korėjos virtuvėje priskaičiuojama net 300 kimči rūšių!

Nuo seniausių laikų daržoves ir sojų pupeles korėjiečiai fermentuodavo didžiuliuose moliniuose induose, užkasdami juos giliai į žemę (mes tuo tarpu daržoves laikydavom rūsiuose arba žeminėse). Taip išsilaikydavo nuolatinė temperatūra – vasarą ne per karšta, žiemą – nešalta. Šiais laikais Samsungas gamina specialius kimči šaldytuvus, kurio aš taip užsimaniau, kad visaip kombinuoju, kaip tokį parsivežti:)) Jei ne dėl kimči, tai dėl visiškai kosminio dizaino….

Korėjos teritorija kiek mažiau nei dukart didesnė už Lietuvos, užtai gyvena Korėjoje 50 milijonų žmonių! Korėjiečių pasiekimai ir išsivystymas- stulbinantis. Samsung, LG, KIA – tai tik keletas pasaulinių kompanijų, puikiai pažįstamų ir mums. Jei prisimintumėt, kad Korėja geografiškai visiškai atskirta nuo kaimynų (išskyrus nuo vieno šiaurėje, kurio nelinkėčiau niekam), neturinti jokių naudingų išteklių šalis, viską perkanti ir atsigabenanti milžiniškais kaštais, suprastumėt kokie neįtikėtini šios šalies laimėjimai ir stabili ekonomika. Tokio metro, kokiu visą savaitę važinėjome Seule, nemačiau nei Londone, nei Paryžiuj, nei Pekine, Šanhajuj ar Niujorke. Švaru, tvarkinga, jokių grafičių, jokių smirdančių benamių, tvarka, švara ir spindesys. Kainos? Savaitės pasivažinėjimas neskaičiuojant zonų nei stotelių kainuoja tiek, kiek trys puodeliai kavos. 

Beje, jei jau prakalbome apie kavą – dėl jos korėjiečiai tiesiog pametę galvas… Geria po 4-5 puodelius per dieną. O kavos skonis – dieviškas. Nepataupytra nei ant kavos pupelių, nei ant aparatų… 

Kadangi laiko kelionei galėjome skirti nedaug, pusę laiko praleidome pajūry esančiame Sokčio, žvejų miestelyje ant Geltonosios jūros kranto, garsėjančiame geriausia žuvimi. O kitą kelionės dalį – milžiniškame Seule.

Transportas Korėjoje toks, kad įlipus į autobusą iš jo nesinori išlipti… Naujutėliuose autobusuose, skirtingai nuo mūsiškių, ne po 4 sėdynes keleiviams, bet po 3: dvi vienoje pusėje ir viena kitoje. Sėdynės tokio pločio, kad joje paskęsti tarsi patpgiausiame fotelyje. Tarpai tarp sėdynių tokie, kad pilnai atsilenkusi sėdynė pasiekia horizontalią padėtį, leidžiančią patogiai miegoti, o už nugaros esantis keleivis galėtų laisvai atistoti ir praeiti, jums netrukdydamas… Taip, toks autobusas veža ne 50, o gal tik 30 keleivių. Tačiau kursuoja kas pusvalandį, o trijų valandų kelionė visai neprailgsta. Atvirkščiai – išlipi pailsėjęs ir skaniai išsimiegojęs. 

Žmonės Korėjoje be galo mandagūs, mieli, nelendantys į akis, kuklūs ir labai šilti. Su anglų kalba sunku, bet rankomis galima viską susirodyti, o kai nepavyksta susikalbėt, tuoj į pagalbą ateina telefonų appsai, kurie balsu įkalbėtą tekstą išverčia į bet kurią pageidaujamą:) 

Kalbant apie maistą, Korėja yra visiškas rojus. Kadangi mes skridome su turkų avialinijomis, turėjome net 30kg bagažo leistiną svorį kiekvienas. Tad per abu su vyru parsigabenome kokius 20 kg maisto produktų ir ingredientų. Šiame procese man labai pagelbėjo mano bičiulė, buvusio Korėjos ambasadoriaus Izraelyje žmona, su kuria susitikme šeštadienio brunch’ui Seule. Aš jau iš anksto buvau susirašiusi korėjietiškų ingredientų sąrašą, tad mano draugė Moon jį surašė korėjietiškai.

Nuėjusi į didelį supermarketą supratau, kad be sąrašo originalo kalba būčiau prapuolusi. Todėl pasigavau vieną pardavėją kuri padėjo susirinkti visus mane dominusius produktus. Ir tie produktai sėkmingai pasiekė Vilnių:) Ne tik pasiekė, jau buvo panaudoti korėjietiškai vakarienei:)

Tad jei kas nors keliaus į Korėją, galėsiu pasidalinti reikalingiausių maisto produktų sąrašu originalo kalba:) O tuomkart jau paprašiau dukros, kad Londone surastų artimiausią korėjiečių parduotuvę, kurioje pirksiu produktus tada, kai pabaigsiu šiuos, atsivežtus:) 

Apie Korėją parašiau straipsnį, kai jis bus atspausdintas, mielai pasidalinsiu nuoroda. O tuomkart – keletas Korėjos nuotraukų, kad pakeliautumėte bent akimis…